5
Straipsniai

Metas, kai išgyvename Emanuelio, Dievo su mumis, gimimo laukimą…

Šv. Kalėdos – Kristaus gimimo iškilmė mus kiekvienais metais sugrąžina į istorinį įvykį, primenantį, jog daugiau nei 2000 metų į žemę atėjo Dievas – Kūdikis, Emanuelis – Dievas su mumis. Tų švenčių išvakarėse išgyvename bendrystę su savo artimaisiais šeimose ar bendruomenėse ką mes vadiname Kūčiomis. Kūčių stalas, Kūčių vakarienė – metas, kai susirinkę žmonės kartu meldžiasi, kartu valgo, bendrauja, prisimena, laukia… Laukia Gimimo stebuklo, tam kad vėl galėtų iš naujo išgirsti Gerąją Žinią – „Šiandien jums gimė Išganytojas, kuris yra Viešpats Mesijas“. Kūčių valgiai, ant mūsų stalų tradiciškai jų 12, primena laiko tėkmę, gyvenimą, mūsų papročius, kultūrą. Kiekvienoje šeimoje tą šventą vakarą laužiamas kalėdaitis – neraugintos, bažnyčioje pašventintos, iš kvietinių miltų ir vandens iškeptos, duonos paplotėlis. Kodėl? Kam? Galima sakyti, jog tokia tradicija, taip buvo, taip darė mūsų protėviai, taip daroma ir šiandien. Tame paaiškinime yra tiesos – tikrai tai labai gili ir sena tradicija, į kurią šv. Kalėdų išvakarėse būtina pasigilinti.

Šiandien kalėdaičiai Kūčių vakarienės metu laužomi Lietuvoje, Lenkijoje ir Latvijoje. Mūsų tautiečiai, išlaikę šią senąją tradiciją, tai daro ir gyvendami užsienyje. Kūčiose kalėdaičių laužymo paprotys turi istorinę kilmę ir gilią simbolinę prasmę. Kalėdaičių naudojimas primena senovės Eulogiją – bažnyčioje pamaldų metu pašventintą duoną, kurią tikintieji nešdavosi į savo namus ir padalindavo pamaldose nedalyvavusiems. Dvasininkai šią pašventintą duoną siųsdavo į savo parapijiečių namus kaip bendrystės ir tikėjimo vienybės su jais ženklą. Kalėdaičių baltumas primena širdies tyrumą, grynumą, o jų laužymas ir pasidalijimas – brolišką meilę. Dalintis kalėdaičiu Kalėdų išvakarėse reiškia dvasines dovanas, kurių į pasaulį atnešė gimęs Kristus. Nuo pat Krikščionybės pradžios tokia šventinta duona buvo svarbi jungtis tarp tikėjimo bendrystėje gyvenančiųjų. Ši nerauginta, pašventinta duona primena agapės – duonos dalinimosi tradiciją.

Žemaičiai nuo pat pradžių tapę krikščionimis katalikais šią gilią tradiciją puoselėjo ir tebepuoselėja iki šių dienų. Parapijos kunigų pamaldų metu pašventinti kalėdaičiai yra ženklas, jog ši duona jungia juos kaip ganytojus su kiekvienu jam pavestuoju. Į namus turėtume parsinešti tiek kalėdaičių, kiek asmenų valgys Kūčių vakarienę. Parapijos klebonas tokiu būdu, kalėdaičių pagalba, perduoda kiekvienam parapijiečiui linkėjimus ir sveikinimus. Jis tą šventą vakarą išgyvens dvasinę bendrystę su visais jo parapijoje esančiais pakrikštytaisiais, o ir kiekvienas laužantis jam perduotą kalėdaitį išgyvens bendrystę ne tik su savo šeimos nariais, bet ir su visa bažnytine bendruomene. Nuo seno šeimininkai, išleisdami samdinius šventėms namo, visada įdėdavo parsinešti vadinamąjį paviržį – dovaną Kalėdų proga, o tarp kitų maisto produktų visada būdavo duonos kepalas, juk duona – lietuviui šventas valgis. Tokiu būdu buvo nešama gera linkinti žinia kitiems namams.

Tad akivaizdu, kad vieno ar dviejų kalėdaičių, kada Kūčių vakarą sėdame prie stalo ne vienas ir ne du, neužtenka. Šventintos duonos paplotėlis yra daug daugiau nei tradicija – tai ryšio, kurio pagrindas mūsų tarpe gimstantis Kristus – Emanuelis, realus pajautimas ir išgyvenimas. Kalėdaičio siuntimas kitam – padėkos, meilės, pagarbos, tikėjimo bendrystės ženklas.

Kūčių pavadinimas kilęs iš graikų kalbos – kukkia, kas reikštų pupas ir iš jų pagamintą patiekalą. Pavadinimas simbolizuoja pasninką ir pašventintą valgį. Kūčių dieną viskas ruošiama vakarienei, iš to, ką mums davė Dievas, ką pavyko užauginti, todėl daugelyje tautų Kūčioms patiekiama įvairiai paruošti grūdiniai patiekalai ir medus. Kūčios – padėkos Dievui ir artimui metas, dalinimosi ir bendrystės išgyvenimo patirties galimybė. Tą vakarą po maldos šeimos galva arba vyriausias amžiumi šeimos narys padalindavo kiekvienam asmeniui po kalėdaitį, o tada jas laužydami ir dalydamiesi išsako vienas kitam linkėjimus. Graži, sena tradicija, kurios nereikėtų užmiršti ir šiandien. Kūčių vakarienės valgymas – nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių ateinanti tradicija, kada krikščionys baigę vigiliją (maldingą budėjimą švenčių išvakarėse) ir pasninką (Kūčių dieną yra laikomasi griežto pasninko)parsinešę palaimintos duonos bendrai sėsdavo prie stalo pasistiprinti. Kadangi Kalėdų vigilijos diena (Kūčių diena) yra pasninko diena, todėl per ištisą dieną nieko nevalgoma. Kūčios valgomos vakare, sužibus pirmosios žvaigždėms – priminimas, jos būtent žvaigždės pasirodymas ir buvo ženklas pasauliui apie ateinantį Mesiją. Šienas po balta staltiese – priminimas, kad Kūdikėlis Jėzus gimė tvartelyje, buvo suvystytas paguldytas ėdžiose ant šieno. Malda, sulaužytas kalėdaitis, pasidalinta nuoširdumu, atleidžiama už viską kas per metus įvyko, valgomi pasnikiški valgiai, dalijamasi prisiminimais. Po Kūčių vakarienės vėl malda už gyvus ir mirusius ir gražus paprotys –sveikinti vieni kitus pabučiuojant, pasidžiaugiant, kad sulaukėme dar vienų Kūčių ir šv. Kalėdų, juk šv. apaštalas Paulius mus moko –sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu.

Parsineškime į namus pašventintos duonos – Kalėdaičių kiekvienam – nuo mažiausio iki vyriausio, laužykime juos kaip ženklą, jog esame sujungti Kristaus dvasia, esame tikėjimo kelionėje ir atsiminkime, jog tą Vakarą, su ta Duona su mumis yra ir tie, kurie linki mums viso ko geriausio, juk tą stebuklingą naktį gimsta ne kas nors kitas, o mus mylintis Dievas – Emanuelis – Dievas, visada esantis su mumis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *