...nes žmogus turi iškentėti savo
gyvenimą ir savo kančią.
Skaudžių prisiminimų ir liūdnos istorijos minėjimo dieną sausio 13-ąją Telšių
šv. Antano Paduviečio katedroje buvo aukojamos
iškilmingos
šv. Mišios už
tąnakt
prie Vilniaus bokšto žuvusiuosius. Draugėn su Jo ekscelencija Telšių vyskupu
Jonu Boruta SJ, būreliu kunigų bei klierikų pasimelsti buvo susirinkę Telšių
miesto valdžios atstovai, šaulių sąjunga. Šv. Mišių pabaigoje, po ganytojinio
palaiminimo, buvo sugiedota Tautinė giesmė.
Gabūs, bet nedvasingi
Jau dvidešimtmetį kiekvienų Naujųjų metų pradžia
Lietuvos istorijoje yra giliai ir skaudžiai paženklinta 1991 m. sausio 13-osios
įvykiais, kuomet sovietiniai kariniai daliniai drastiškomis priemonėmis bandė
šturmuoti Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto
pastatą. Šiandien oficialios žinios praneša, kad Tėvynės vardan savo galvas
paguldė 14 žmonių.
Šv. Mišių pradžioje vyskupas J. Boruta SJ kalbėjo, jog savo
istorijoje Lietuva patyrė daug sunkumų, represijos ir priespaudos. Šiandien
didžiuodamiesi galime kalbėti ir prisiminti Tautos gynėjus, kurių milžiniškais
nuopelnais ir gyvybės kaina visgi galime vadintis nepriklausoma valstybe. Tačiau
nors lietuviai ir yra gabi tauta, bet jie visą laiką nyksta, todėl, jog nemoka
naudotis ir įvertinti savo dvasinių turtų. Užsiangažavę ties materialinėmis
gėrybėmis, dažnai nesugebame, o gal ir nenorime pažinti Dievo Žodžio ir gyventi
Jo parodytu pavyzdžiu. Negana to, net mūsų šviesuomenė nemoka vertinti savosios
knygos, muzikos, meno, spaudos... Retas domisi savųjų kultūrininkų kuriamuoju
darbu ir jų pastangomis. Todėl ir kenčia mūsų tautinės kultūros plėtojimasis,
mums sunku šioje srityje lenktyniauti su kitomis tautomis.
Prisiminė Bronių
Krivicką
Pamokslo
metu, vyskupas prisiminė vieną garsesnių Antrojo Pasaulinio karo metais
kovojančių partizanų Bronių Krivicką. Kartu su broliais, jis porą žiemų praleido
bunkeryje, įsiruoštame žmonos tėvų sodyboje Tylinavos kaime,
netoli Suosto. 1951-1952 m.
priklausė LLKS Rytų Lietuvos srities štabui, buvo srities Visuomeninės dalies
viršininkas, redagavo partizanų spaudą (Aukštaičių kova, Laisvės kova).
Žuvo KGB užverbuotam
Aukštaitijos partizanų vadui išdavus. Būdamas partizanu, kūrė eilėraščius,
sonetus, satyras, vertė, rašė publicistiką. Jo poezijoje kovojantis žmogus
atsiskleidžia kaip įveikiantis savo žmogiškąsias silpnybes kūrėjas, per kančias
išdidžiai eidamas į mirtį randa Dievą ir meilę. Čia pat mes galime suprasti,
kad tam, kuris pažino visą gyvenimo ir kančios gelmę, kito kelio į džiaugsmą
nėra, kaip per herojiškai nuolankų jos, kaipo žmogaus gyvenimo būtinybės
priėmimą ir per galutinį jos iškentėjimą, nes žmogus turi iškentėti savo
gyvenimą ir savo kančią. Tai neišvengiama ir prasminga,- B. Krivicko raštus
citavo Telšių vyskupas J. Borutą SJ.
Giedojo himną
Gavę ganytojinį palaiminimą ir visi, vyskupo
paraginti, vieningai sugiedoję Lietuvos valstybės himną, tikintieji,
paskutiniais maldos žodžiais palydėję prisiminimus ir karčią tautos istoriją,
skirstėsi į savo kasdienybę, įkvėpti vyskupo žodžių, pasirengę dildyti savo
dvasios vergijos žymes, trukdančias tautos pažangą.
Klier. Antanas ŠNEIDERAITIS,
autoriaus nuotr.
Kai ilgėjaus troškau saulės turto,
Kai ieškojau Grožio ir Tiesos,
Tavo vardas, tartum žodis burto,
Leido peržengt skritulį tamsos.
Ir šiandien man tartum saulė švyti
Vienas vardas iš visų vardų.
Eikim, baikim tamsą išsklaidyti
Mūsų meilės degančiu kardu!
Eikim, baikim skausmo
labirintą!
Lai mus veda meilė ir tiesa,
Kur ant žemės iš aukštybių krinta
Mūsų Dievo nuostabi šviesa.
Ten bus mudviejų tikra tėvynė,
Kur Jo vardas degs ir švies aukštai.
Jo šviesoj į vieną susipynę,
Ten liepsnos ir mudviejų vardai.
(Bronius
Krivickas, Draugui, 1948 m.)
