Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus 
kunigų seminarija
  

Palydėtas į Tėvo namus...

 Sekmadienį, eidamas 83-iuosius metus, Telšių ligoninėje mirė Telšių vyskupijos kunigas, monsinjoras, kanauninkas, jubiliatas Kazimieras Gaščiūnas. Garbusis velionis buvo pašarvotas Telšių Katedroje, kur du vakarus už mirusįjį buvo meldžiamasi, giedamos Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmės. Vasario 24 d. (antradienį) į Telšių Katedrą rinkosi tikintieji, velionio artimieji, pažįstami ir parapijų, kuriose monsinjoras buvo dirbęs, atstovai, kad nuoširdžiai pasimelstų už mirusįjį ir dalyvautų jo laidotuvėse.

 Meldėsi daugybė dvasininkų

     Už Telšių vyskupijos Katedros kapitulos kanauninką, buvusį Vyskupijos kunigų tarybos ir Konsultorių kolegijos narį, Telšių vyskupijos tribunolo teisėją, Telšių kunigų seminarijos dėstytoją šv. Mišias aukojo iš įvairų Lietuvos vyskupijų parapijų susirinkę kunigai, o koncelebracijai vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Šv. Mišias kartu su Telšių ganytoju aukojo apašt. prot. jubil. Bronius Antanaitis, apašt. prot. jubil. Juozapas Pranciškus Gedgaudas, Telšių vyskupo generalvikaras prel. dr. Juozas Šiurys, Švėkšnos klebonas prel. kan. Petras Stukas, Telšių kunigų seminarijos rektorius kan. mgr. Jonas Ačas, Telšių Katedros kanauninkų kapitulos pirmininkas Palangos dekanas kan. dr. Algis Genutis, iš įvairių parapijų atvykę monsinjorai, kanauninkai, kunigai. Už buvusį dėstytoją meldėsi ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vadovybė, klierikai bei Telšių vyskupijos licėjaus moksleiviai. Laidotuvių šv. Mišiose giedojo Telšių muzikos mokyklos mokytojų ir Telšių Katedros didysis sumos chorai.

 Priminė nueitą kelią

 Šv. Mišių pradžioje Telšių vyskupas J.Boruta SJ kartu su kunigais kalbėjo Rytmetines atgailos psalmes, o pamoksle, kalbėdamas apie velionio nueitą kelią, susirinkusiesiems priminė, jog Monsinjoras buvo uolus ir kunigiškai tarnystei atsidavęs dvasininkas.

Velionis buvo gimęs 1926 m. kovo 4 d., Klovainių kaime, Pakruojo rajone.

            Mokėsi Žiurkių ir Rozalimo pradinėse mokyklose, Panevėžio prekybos mokykloje, Panevėžio, Kauno ir Šiaulių gimnazijose. 1947 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė 1952 m. Studijuojant paskutiniame kurse 1951 m. rugsėjo 23 d. buvo pašventintas kunigu.

 Dirbo:

 1952 m. – Tauragės vikaras;

 1952-1953 m. – Telšių Katedros vikaras;

 1953-1954m.– Tenenių parapijos klebonas;

 1954-1955m. – Pikelių parapijos klebonas;

 1955-1957m.–Vaiguvos parapijos klebonas

 1957-1958 m. – ruošėsi Kaune teologijos licenciatui ir dirbo Kauno šv. Juozapo parapijos altarista su vikaro teisėmis. Išklausė visas paskaitas ir išlaikė visus egzaminus. Licenciato darbo rašymui teko grįžti į Telšius, kur Vyskupo buvo paskirtas Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos vikaru. Darbą parašė tema „Jėzaus Kristaus istoriškumas nekrikščionių istorikų raštuose“, įteikė jį Kauno arkivyskupijos valdytojui, kuris dvasininką paskyrė Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju. Po savaitės Telšių vyskupas P. Maželis jam pranešė, kad sovietinis saugumas įsakė jį išbraukti iš dėstytojų tarpo ir sustabdyti šioje srityje mokslinę veiklą.

 Tada – 1960-1973 m. – paskirtas Švėkšnos parapijos klebonu.

 1965 birželio 5 d. paskirtas Telšių katedros kapitulos kanauninku.

 1973-1975 m. – Šilutės parapijos altarista;

 1975 m. – Telšių katedros altarista;

 1975-1978 m. – Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos klebonas;

 1978-1987 m. – Mažeikių parapijos klebonas;

 1987-1988 m. – Plungės parapijos klebonas;

 1988-1989 m. – Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytojas.

 1989 m. Vyskupui Antanui Vaičiui atkūrus Telšių kunigų seminariją, paskirtas jos rektoriumi.    
 
 1990 m. popiežius Jonas Paulius II suteikė jam monsinjoro titulą.

 1993 m. paties prašymu atleistas iš rektoriaus pareigų ir paliktas dėstytoju. Nuo 2007 m.,         
 nusilpus sveikatai, liko Telšių katedros rezidentu.

            Viename iš savo straipsnių „Dvasingumo problema“ velionis rašė: „Kas nori kurti gražų gyvenimą, laimę sau ir kitiems be aukos, be kryžiaus, be savęs išsižadėjimo, tas gyvena tuščia utopija, sudeda viltis į niekuo nepagrįstą iliuziją. Tačiau krikščionybė – Bažnyčia savo narius įpareigoja aukotis ne dėl aukos, ji nurodo kelią į tikrą, pilnutinį žmogaus gyvenimą, kai jis, vadovaujamas dvasios, jungiasi su gėrio, laimės ir gyvenimo Šaltiniu – Dievu. Tik Jo padedamas krikščionis tampa tikruoju savo ir kitų gyvenimo kūrėju. Padedamas Dievo malonės, jis prisiima pasėto grūdo dalią – miršta sau, kad gyventų Dievui ir žmonėms. Čia ir pasirodo žmogaus krikščionio dvasios didybė ir didžioji pergalė, lemianti sau ir kitiems velykinį prisikėlimą ir džiaugsmą“.

            Tokį gyvenimą Apvaizda jam lėmė paskutiniais gyvenimo metais.

Palaidojo šventoriuje

 Po šv. Mišių garbiojo velionio palaikus didelis kunigų ir tikinčiųjų būrys per Telšių miestą centrine Respublikos gatve nulydėjo į amžinojo poilsio vietą Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios šventoriuje, kur šalia ten jau palaidotų kunigų ir monsinjorų, kaip sakė laidotuvių apeigoms vadovavęs Telšių vyskupas, monsinjoras kan. Kazimieras Gaščiūnas atgulė ir čia ilsėsis, kol išgirs Kristaus kvietimą keltis paskutiniajam teismui.

     Nuoširdžia malda ir giesme palydėję dvasininką į paskutinę gyvenimo kelionę, laidotuvių dalyviai viltingai linkėjo mirusiajam amžinojo džiaugsmo ir ramybės Viešpaties, kurio mokymą pasauliui garbusis velionis uoliai ir atsidavęs skelbė per ilgus kunigystės metus, artumoje.

    

Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia!

 Kan. teol. lic. Andriejus SABALIAUSKAS
Nuotraukos Haroldo ir Antano ŠNEIDERAIČIŲ  

 

 

 

 

horizontal rule

.