Palydėtas į Tėvo namus...
Sekmadienį, eidamas 83-iuosius
metus, Telšių ligoninėje mirė Telšių vyskupijos kunigas, monsinjoras, kanauninkas, jubiliatas Kazimieras Gaščiūnas.
Garbusis velionis buvo pašarvotas Telšių Katedroje, kur du vakarus už mirusįjį
buvo meldžiamasi, giedamos Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmės. Vasario 24 d.
(antradienį) į Telšių Katedrą rinkosi tikintieji, velionio artimieji, pažįstami
ir parapijų, kuriose monsinjoras buvo dirbęs, atstovai, kad nuoširdžiai
pasimelstų už mirusįjį ir dalyvautų jo laidotuvėse.
Meldėsi daugybė dvasininkų
Už Telšių vyskupijos Katedros kapitulos kanauninką, buvusį
Vyskupijos kunigų
tarybos ir Konsultorių kolegijos narį, Telšių vyskupijos tribunolo teisėją,
Telšių kunigų seminarijos dėstytoją šv. Mišias aukojo iš įvairų Lietuvos
vyskupijų parapijų susirinkę kunigai, o koncelebracijai vadovavo Telšių vyskupas
Jonas Boruta SJ. Šv. Mišias kartu su Telšių ganytoju aukojo apašt. prot. jubil.
Bronius Antanaitis, apašt. prot. jubil. Juozapas Pranciškus Gedgaudas, Telšių
vyskupo generalvikaras prel.
dr. Juozas Šiurys, Švėkšnos klebonas prel. kan.
Petras Stukas, Telšių kunigų seminarijos rektorius kan. mgr. Jonas Ačas, Telšių
Katedros kanauninkų kapitulos pirmininkas Palangos dekanas kan. dr. Algis
Genutis, iš įvairių parapijų atvykę monsinjorai, kanauninkai, kunigai. Už buvusį
dėstytoją meldėsi ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos
vadovybė, klierikai bei Telšių vyskupijos licėjaus moksleiviai. Laidotuvių šv.
Mišiose giedojo Telšių muzikos mokyklos mokytojų ir Telšių Katedros didysis
sumos chorai.
Priminė nueitą kelią
Šv. Mišių pradžioje Telšių vyskupas J.Boruta SJ kartu su kunigais kalbėjo Rytmetines atgailos psalmes, o pamoksle, kalbėdamas apie velionio nueitą kelią, susirinkusiesiems priminė, jog Monsinjoras buvo uolus ir kunigiškai tarnystei atsidavęs dvasininkas.
Velionis buvo gimęs 1926 m. kovo 4 d., Klovainių kaime, Pakruojo rajone.
Mokėsi Žiurkių ir Rozalimo pradinėse
mokyklose, Panevėžio prekybos
mokykloje, Panevėžio, Kauno ir Šiaulių gimnazijose. 1947 m. įstojo į Kauno
tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė 1952 m. Studijuojant paskutiniame
kurse 1951 m. rugsėjo 23 d. buvo pašventintas kunigu.
Dirbo:
1952 m. Tauragės vikaras;
1952-1953 m. Telšių Katedros vikaras;
1953-1954m. Tenenių parapijos klebonas;
1954-1955m. Pikelių parapijos klebonas;
1955-1957m.Vaiguvos parapijos klebonas
1957-1958 m. ruošėsi Kaune teologijos licenciatui ir dirbo Kauno šv. Juozapo parapijos altarista su vikaro teisėmis. Išklausė visas paskaitas ir išlaikė visus egzaminus. Licenciato darbo rašymui teko grįžti į Telšius, kur Vyskupo buvo paskirtas Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos vikaru. Darbą parašė tema Jėzaus Kristaus istoriškumas nekrikščionių istorikų raštuose, įteikė jį Kauno arkivyskupijos valdytojui, kuris dvasininką paskyrė Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju. Po savaitės Telšių vyskupas P. Maželis jam pranešė, kad sovietinis saugumas įsakė jį išbraukti iš dėstytojų tarpo ir sustabdyti šioje srityje mokslinę veiklą.
Tada 1960-1973 m. paskirtas Švėkšnos parapijos klebonu.
1965 birželio 5 d. paskirtas Telšių katedros kapitulos kanauninku.
1973-1975 m. Šilutės parapijos altarista;
1975 m. Telšių katedros altarista;
1975-1978 m. Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos klebonas;
1978-1987 m. Mažeikių parapijos klebonas;
1987-1988 m. Plungės parapijos klebonas;
1988-1989 m. Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytojas.
1989 m. Vyskupui Antanui Vaičiui atkūrus
Telšių kunigų seminariją, paskirtas jos rektoriumi.
1990 m. popiežius Jonas Paulius II suteikė jam monsinjoro titulą.
1993 m. paties prašymu atleistas iš
rektoriaus pareigų ir paliktas dėstytoju. Nuo 2007 m.,
nusilpus sveikatai, liko Telšių katedros rezidentu.
Viename iš savo straipsnių Dvasingumo problema velionis rašė: Kas nori kurti gražų gyvenimą, laimę sau ir kitiems be aukos, be kryžiaus, be savęs išsižadėjimo, tas gyvena tuščia utopija, sudeda viltis į niekuo nepagrįstą iliuziją. Tačiau krikščionybė Bažnyčia savo narius įpareigoja aukotis ne dėl aukos, ji nurodo kelią į tikrą, pilnutinį žmogaus gyvenimą, kai jis, vadovaujamas dvasios, jungiasi su gėrio, laimės ir gyvenimo Šaltiniu Dievu. Tik Jo padedamas krikščionis tampa tikruoju savo ir kitų gyvenimo kūrėju. Padedamas Dievo malonės, jis prisiima pasėto grūdo dalią miršta sau, kad gyventų Dievui ir žmonėms. Čia ir pasirodo žmogaus krikščionio dvasios didybė ir didžioji pergalė, lemianti sau ir kitiems velykinį prisikėlimą ir džiaugsmą.
Tokį gyvenimą Apvaizda jam lėmė paskutiniais gyvenimo metais.
Palaidojo šventoriuje
Po šv. Mišių garbiojo velionio palaikus didelis kunigų ir
tikinčiųjų būrys per Telšių miestą centrine Respublikos gatve nulydėjo į amžinojo poilsio vietą Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios
šventoriuje, kur šalia ten jau palaidotų kunigų ir monsinjorų, kaip sakė
laidotuvių apeigoms vadovavęs Telšių vyskupas, monsinjoras kan. Kazimieras
Gaščiūnas atgulė ir čia ilsėsis, kol išgirs Kristaus kvietimą keltis
paskutiniajam teismui.
Nuoširdžia malda ir giesme palydėję dvasininką į paskutinę gyvenimo kelionę, laidotuvių dalyviai viltingai linkėjo mirusiajam amžinojo džiaugsmo ir ramybės Viešpaties, kurio mokymą pasauliui garbusis velionis uoliai ir atsidavęs skelbė per ilgus kunigystės metus, artumoje.
Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia!
Kan.
teol. lic. Andriejus SABALIAUSKAS
Nuotraukos Haroldo ir Antano ŠNEIDERAIČIŲ
