Ganytojas ragino įsigilinti į atgailos sampratą
Sekmadienio vakare, sugrįžę iš įvairių vyskupijos
parapijų, kuriose atlieka pastoracinę katechetinę praktiką, Telšių vyskupo
Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos auklėtiniai Šv. Antano paduviečio
katedroje, pasibaigus 18 val. šv. Mišioms, dalyvavo Švč. Sakramento
adoracijoje. Jos metu mintimis pasidalino Telšių ganytojas Jonas Boruta SJ,
buvo giedami Graudūs verksmai ir einama Eucharistinė procesija. Tokia
tradicija tęsis kiekvieną šventadienį, visos Gavėnios metu.
Skaitė konferenciją
Pradėdamas pamokslą, vyskupas J.Boruta SJ teigė norįs su seminaristais pasidalinti konferencijos, kurią rekolekcijų metu taip pat klierikams savo laiku skaitė jau Amžinybėn iškeliavęs Tėvas Stanislovas, medžiaga ir drauge su jais giliau pamąstyti apie tai, koks Gavėnios metu turėtų būti svarbiausias kiekvieno iš mūsų uždavinys.
Vyskupas
kalbėjo: Eidami skelbkite atgailą. Štai visos jūsų, kunigų ir klierikų, būsimos
ir esamos veiklos ar klausykloje, ar sakykloje programa. Be abejo, šių
rekolekcijų programa taip pat yra skelbti atgailą. Tačiau, prieš kalbėdami apie
atgailą, turime prisiminti vieną negerą reiškinį, su atgaila susijusį. Jau ne
vienas giliau mąstantis teologas yra pastebėjęs, kad žodis atgaila labai retai
kada pasakomas visoje savo plotmėje. Štai mūsų lietuviškas graikiško žodžio
vartojimas. Metanoia yra ne visiškai tikslus žodžio atgaila vertimas. Žodis
atgaila primena mums gailestį, kuris yra viena iš atgailos graikiškai
metanoia dalių. Žodis atgaila į mūsų samonę įneša atgailos darbus, kaip
antai: kūno marinimą, pasninką, maldas ir kt. Tikslus žodžio metanoia vertimas
perkeiskite savo galvoseną. Gilindamiesi į žodį atgaila, suskirstykime
konferenciją į dvi dalis.
Pirmoji dalis nuodėmė ir bausmė
Katechetiniuose pamokymuose vartodami sakinį Dievas baudžia, turime priminti, jog jis nėra visiškai tikslus. Jame yra daug antropomorfizmo. Dievui primetame tai, kuo mes, riboti Jo kūriniai žmonės, esame pažymėti. Nuodėmė ir bausmė iš tikrųjų yra neatskiriami. Šia prasme pasakymas, jog Dievas baudžia, t.y., Jis savo amžinais įstatymais taip sutvėrė šį pasaulį, kad bausmė nuo nuodėmės neatskiriama nė trupučio. Neįvyksta joks atskiras aktas ir iš Dievo pusės. Nėra taip, kad, man nusidėjus, Dievas po kurio laiko nutaria paskirti man bausmę. Ne taip. Paskaitykime Senąjį Testamentą. Ten labai akivaizdžiai aprašyta, kaip po nuodėmės neišvengiamai seka įvairios blogybės. Pažiūrėkime į savo sielos gyvenimą. Antai atostogų metu visiškai nustojau disciplinos, skaičiau viską, kas į rankas papuolė, pasidaviau tuščioms kalboms, apkalboms, nesivaldžiau gėrime ir valgyme. Kada ateis už tai bausmė? Nelauk, ji jau niekada nebeateis. Kodėl? Todėl, kad bausmė jau atėjo su ta lengvapėdiška valanda. Argi tu dar ir šiandien nenešioji savo viduje anos valandos sunkumo? Taip negera širdyje. Kada ateis bausmė už praplepėtas valandas seminarijoje, paskaitų metu? Argi dar neatėjo. Tik pažiūrėk, kaip dabar tau sunku. O gal bus sunku iki grabo lentos? Kaip tau nyku, kad tu nebeturi jokio patraukimo teologijai, filosofijai. Esi toks lėkštas, bukaprotiškas viskam, kas subtilu. Kas kaltas, kad negali išsėdėti pats vienas prie knygos, išminties lobių. Eini kas pusvalandį paplepėti į virtuvę, perskaitai visus laikraščius, visas knygpalaikes, o televizija niekada nebeišjungiama. Kaip nyku, kažko ilgiesi, nerimauji. O tas vakaras, kai nesuvaldžiau savo akių, gal ir rankų. Lig šiol prisimenu, persekioja mane neskaistūs prisilietimai. Nebekalbėsiu daugiau, tu pats prisižiūrėk, kaip bausmė seka kiekvieną nuodėmę.
Mūsų išorinis organizmas turi vieną nuostabią ypatybę. Antai, pradeda gesti mūsų dantys. Skausmas apie tai praneša. Skausmas išgelbsti mano dantis. Jei skausmo nejausčiau, mano dantys sugestų, o aš nežinočiau, kada juos reikia taisyti. Tas pats ir su visais mūsų kūno organais. Tačiau žmogaus sieloje ištisa žaizda, baisiai pūliuojanti ir pūvanti. Žmogus gali būti labai gašlus, o skausmo dėl to nejausti. Nėra laiko susimąstyti. Jei bent kiek sustotų susimąstyti, išgirstų sielos verksmą. Ir štai pirmoji atgailos dalis pajusti skausmą, t.y., pamatyti bausmę.
Antroji dalis bausmė ir nuodėmė
Štai žmogus pajuntą skausmą. Labai skirtingai
žmonės su tuo skausmu elgiasi. Vieni
nuolatos stengiasi pro jį prabėgti. Jie keikiasi,
jie svaiginasi. Kiti pradeda ieškoti skausmo priežasčių. Bet netikrų. Jie
kaltina aplinką, jie seka mūsų visų tėvą Adomą Moteris, kurią man davei,
sugundė mane. Adomas kaip ir visais amžiais mes, nusidėjėliai, giedame vieną ir
tą pačią giesmę: kunigai blogą pavyzdį duoda, socialinė santvarka neteisinga,
valdžia bloga, žmogaus prigimtis sugadinta, aplinka kalta, bet ne aš. Tik
atgailaujančio samonėje įvyksta teisingas įvykių įvertinimas, tikrasis
galvosenos pakeitimas metanoia. Šis skausmas tai bausmė. Ir tai bausmė už tavo nuodėmę. Ir
štai koks nuostabus blogio problemos išsprendimas. Žmogus mušasi į krūtinę,
tiksliau trimis pirštais parodo, kur yra jo skausmo ir blogio ųaknys: mano
širdyje, manyje. Juk liturgikoje mus mokė, kad į krūtinę reikia muštis ne
kumščiu, bet trimis pirštais ir taip parodyti širdies kryptį. Juk Evangelijoje
pasakyti Kristaus žodžiai: Iš žmogaus širdies išeina paleistuvystės,
žmogžudystės ir visos nuodėmės. Štai antroji baigiamoji atgailos dalis:
bausmėje aš atpažįstu nuodėmę. Aš atsigręžiu ir atpažįstu šaknį, stumiančią mane
į skausmą. Atgailaujantis iš širdies gelmių sakys: Man bjauru, man nyku, man
skaudu. Bet tikroji atgaila bus tada, kai jis užbaigs sakinį ir pasakys: man
bjauru, nyku, skaudu dėl to, kad aš pats įbridau į purvyną. Aš atsidūriau jame
dėl to, kad pabėgau nuo šviesiųjų Tėvo namų. Kelsiuos, grįšiu atgal. Amen.
Klier. Haroldas ŠNEIDERAITIS
Autoriaus nuotraukos
