Prie Motinos kojų meldėsi už pašaukimus
Lapkričio
19-oji Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos auklėtiniams
tapo turininga po įprastų rytmetinių maldų bei pusryčių ketvirtadienis
prasidėjo kelione į Vilnių, į Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos
atlaidus, kuriuose ši diena paskirta maldoms už seminaristus bei jų tėvus ir
papuošta šūkiu: Pašaukimų į kunigyste ugdytoja. Čia, susirinkus visų Lietuvos
seminarijų auklėtiniams, Telšių kunigų seminarijos rektorius Jo Magnificencija
kan. Jonas Ačas šv. Teresės bažnyčioje aukojo iškilmingas šv. Mišias,
koncelebruojant dideliam būriui dvasininkų. Prieš tai minėtos bažnyčios kriptoje
vyko Švč. Sakramento adoracija klierikai giesme kėlė tikinčiųjų ir savo širdis
Ostijoje esančio Išganytojo link.
Toliau pateikiame homiliją, kuria kan. J. Ačas kreipėsi į susirinkusiuosius šv.
Teresės bažnyčioje.
Mieli broliai seserys Kristuje,
Šį
vakarą susirinkome į šią šventovę visų Lietuvos seminarijų klierikai ir
ugdytojai, pirmiausia, kad šiais Kunigų metais sustiprintume asmeninį ryšį su
Švč. Mergele Marija ir jos Sūnumi Jėzumi. Mes visi, pritardami Arso klebono
žodžiams, jog pašaukimas būti kunigu reiškia būti Kristaus širdies meile,
šaukiamės Gailestingumo Motinos užtarimo, kad ji išmokytų mus kasdieninę veiklą
grįsti Dieviška meile, nes, pasak Arso klebono, susiformavęs ganytojas pagal
Dievo širdį yra pats didžiausias turtas, [...] viena iš pačių brangiausių Dievo
gailestingumo dovanų.
Popiežius Benediktas XVI, paskelbdamas šiuos Kunigų metus, siekė įkvėpti
pašauktuosius kunigiškai tarnystei tobulėti dvasiškai, augti tikėjime, nes nuo
tikėjimo brandos priklauso ir kunigiškos tarnystės vaisiai. Tik tikėjimas parodo
tikrąjį žmogaus veidą ir tik jis suteikia prasmę kasdienybei, tik jis yra
pajėgus užčiuopti neapsakomą ir nepakartojamą malonės dovaną, kurią kunigas ir
kiekvienas tikintysis nešioja savyje: dėl Bažnyčios, dėl pasaulio, kuris be
realaus Kristaus buvimo nusiristų bedugnėn.
O tikėjimas yra atviras, jaudinantis, ryžtingas, asmeniškas Dievo priėmimas į
savo kasdieninį gyvenimą, kad šis jį perkeistų ir suteiktų jam prasmę. Tačiau
priimti Dievą į savo gyvenimą nereiškia įsivaizduoti kažko abstraktaus,
nereiškia kažko tolimo, taip pat nereiškia apsiriboti, suvaržyti savo laisvę,
tačiau leisti, kad kasdienybėje pasireikštų Dievo garbė, kuri yra nuostabi kaip
džiaugsmas, jaudinanti kaip apsikabinimas, stebinanti ir pribloškianti kaip
svaigulys, nušviečianti kiekvieną dalyką.
Kelkime akis šiandien į dangiškąją Motiną, stenkimės iš jos pasisemti tikėjimo
patirties ir visiškai laisvai bei atvirai būti šios paslapties dalyviais.
Pažvelkime į Švč. Mergelės Marijos gyvenimą. Juk jis visiškai nežinomas, ano
meto istoriografų neužfiksuotas, neaprašytas. Tačiau mes atpažįstame jame Dievo
garbės pasireiškimą, Emanuelio buvimą žmonių tarpe, kuris dovanoja išganymą.
Žvelgdami į Švč. Mergelės Marijos gyvenimą, kuris, žmogiškomis akimis žvelgiant,
atrodo nereikšmingas, nevertas įsidėmėti, pastebime, kad jis tampa Dievo regimu
ženklu, Dievo buvimo tarp mūsų priežastimi.
Šį vakarą mes taip pat matome visą būrį seminarijos auklėtinių, susibūrusių iš
visos Lietuvos, apie kuriuos daugybė Lietuvos žmonių beveik nieko nežino, tačiau
ir jie, kaip Švč. Mergelė Marija, buvo užsimezgusioje jaunystėje savaip Dievo
aplankyti ir nutvieksti dangiškos šviesos. Jei jų paklaustume, kiekvienas galėtų
asmeniškai atpasakoti gyvenimo istoriją, panašią į savo dangiškosios Motinos
istoriją. Jie taip pat savo kailiu patyrė džiaugsmo ir sumaišties momentų,
turėjo abejonių ir buvo ne kartą gundomi, kartais išgyveno baimę būti
pažemintiems, o kartais jautėsi esą privilegijuoti Dievo tarnai.
Ir mes žinome, jog tos pašauktųjų užsimezgančios istorijos pasieks Dievo norėtą
tikslą tik tuomet, jei jie bus ištvermingi tikėjimo kelyje, jei atidžiai klausys
Dievo Sūnaus balso, bus nuolankūs ir ištikimi Dievo paslapties tarnai. Dievo,
kuris myli žmones ir nori juos išganyti.
Žvelgdami šiandien į pašauktuosius kunigiškajai tarnystei, be abejo, esame
laimingi ir dėkingi, nes galime pasidžiaugti, kad Dievas ir šiandien nepaliauja
kviesti dažnai nepastebėtas gyvenimo istorijas, kad šios taptų svarbiomis
išganymo istorijomis. Šiandien visi drauge džiaukimės savo klierikais, nes jie,
kaip ir Švč. Mergelė Marija, džiaugsmingai atsakė į Viešpaties gerąją žinią,
aplankiusią jų jaunystės dienomis.
Melskime už pašauktuosius, kad jie išliktų tvirti ir ištikimi savo pašaukime
netgi tada, kai turės pereiti ištisas dykumas. Melskime už juos, kad jie visada
turėtų tikrumą, jog Dievas jų neapleidžia ir niekada jų neapleis.
Tačiau nepamirškime šį vakarą melstis ir už save pačius, ir už visus žmones,
ypač už tuos, kurie labiausiai vargsta ir kenčia, prašydami, kad Švč. Mergelė
Marija nepaliautų globojusi žemiškoje kelionėje ir kreipusi į džiaugsmingą
susitikimą su Viešpačiu amžinybėje. Popiežius Benediktas XVI mums primena, kad
Marija myli kiekvieną savo vaiką, ypač tą, kuris kaip ir jos Sūnus Kristus
išgyvena kančią. Ji myli paprasčiausiai dėl to, kad esame jos vaikai pagal
Kristaus, kabančio ant kryžiaus, valią.
Psalmininkas, jau prieš šimtmečius pramatydamas egzistuosiantį ryšį tarp mūsų ir
Švč. Mergelės Marijos, pranašavo: Šalies turtuoliai ieškos Tavo šypsenos (PS
45, 13). Taip tikintieji, įkvėpti Dievo Žodžio, nuo amžių ieškojo Marijos
šypsnio. Ši Marijos šypsena skirta visiems ir joje kiekvienas gali atrasti
padrąsinimą ir sustiprinimą. Taip kiekvienoje epochoje daugybė žmonių Marijoje
atrado tą tikrumą ir viltį, kuri juos pradžiugino Dieve, kai teko patirti
įvairius gyvenimo sunkumus ar išbandymus.
Pasitikėdami prašykime, kad Švč. Mergelė Marija, užtardama mus pas Dievą,
įkvėptų pašauktųjų ir kiekvieno iš mūsų gyvenime viltį, duotų patirti
krikščionišką tikėjimo džiaugsmą, įkvėptų moralinei gyvenimo kokybei ir
padrąsintų šlovinti Dievą visu savo gyvenimu.
Amen.
Klier. Haroldas ŠNEIDERAITIS
Antano ŠNEIDERAIČIO nuotraukos
