Brangink ir didink tikėjimą
Mūsų tikėjimas yra Dievo malonė,
kurį Dievas mums teikia kartu su šv. Krikštu. Mes turime dėl to dėkoti Dievui už
tikėjimą. Tikėjimas yra dorybė, nes reikalingas mūsų bendradarbiavimas... Tiktai
kas nori, gali tikėti sako šv. Augustinas. Mes privalome tikėjimą branginti
ir savyje saugoti. Žmogus, kuris neturi tikėjimo, tikrai yra vertas
pasigailėjimo. Kas turi tikėjimo malonę, ir savo sielos jėgomis jos nepalaiko,
nebendradarbiauja su ja, tas dar labiau vertas pasigailėjimo, jis vargingiausias
kūrinys. Jis gyvendamas neturės vidinės ramybės, o po mirties bus amžinai
pasmerktas.
Ne mūsų dalykas spręsti apie žmogų, kiek jis kaltas, taip pat
nežinome, ar dabartinė jo sielos būklė bus lemiamoji, o gal jis dar atvers savo
širdį Dievo malonei. Bet bendrai, kas dėl puikybės, dėl prisirišimo prie
nuodėmės, ar dėl kitos priežasties sąmoningai atmeta Dievo apreiškimą, atmeta
duotas progas tikėjimą pažinti, tas nusideda netikėjimu, o netikėjimas yra labai
sunki nuodėmė. Dar blogesnis dalykas yra atkritimas nuo tikėjimo. Kas atsiskiria
nuo Katalikų Bažnyčios, tas atsiskiria nuo Kristaus, ir pražus, kaip vynmedžio
šakelė atplėšta nuo vynmedžio.
Kas paneigia kokią tikėjimo tiesą, nors žino, kad tai
prieštarauja Bažnyčios mokslui sunkiai nusideda klaidingu tikėjimu. Jis savo
nuomonę laiko aukščiau už Dievo apreiškimą, kurį Bažnyčia skelbia. Kaip dažnai
galima išgirsti: nesvarbu koks tikėjimas, kad tik padoriai gyventų. Truputį
pagalvojus, kad toks abejojimas tikėjimui yra nuodėmė prieš Viešpatį, kuris
pasakė: Neturėk kitų Dievų tik mane vieną. Mes negalime išskirti iš mūsų tarpo
nė vieno žmogaus, taip pat ir to, kuris klaidingai tiki, bet jų klaidingam
tikėjimui negalime būti abejingi, nes klaidos turime vengti ir ją taisyti.
Už tuos, kurie neturi to brangaus turto tikėjimo, melskimės
iš širdies, melskimės už tuos, kurie be savo kaltės neturi tikėjimo,
o ypač už tuos, kurie per savo kaltę jį prarado.
Kas nori savo tikėjimą išlaikyti gryną, tas bus atsargus
bendraudamas su netikinčiais, arba klaidingo tikėjimo žmonėmis, kurie įžeidžia
jo tikėjimą arba jį paniekina. Kartais tenka girdėti: jei mūsų tikėjimas yra
tikras, nereiktų bijoti kitatikių, arba netikinčiųjų, mes drąsiai galime su jais
bendrauti.
Tiesa, bet mes turime susirūpinti savo, kaip žmogaus
silpnumu, kuris linkęs prie visko, kas klaidinga. Kas žmogui pradžioje atrodo
juokinga ir neišmintinga, jei jis ilgesnį laiką pasilieka po tokia įtaka, tai
prie to pripranta ir pagaliau tam pritaria.
Kas rimtai brangins tikėjimą ir norės jį skaistų ir
nepaliestą išlaikyti, tas visada klausys Motinos Bažnyčios ir niekada jai
neprieštaraus. Kokia nauda ir visą pasaulį laimėti, bet savo sielą per tai
sužaloti tokiu mąstymu ir elgesiu turime eiti per šį savo gyvenimą.
Kas rimtai žiūri į tikėjimą ir į savo laimę, tas stengsis ne
vien išsaugoti savo tikėjimą, bet jį ir padidinti, vis labiau stengiantis
pažinti, domėtis. Jis klausys pamokslų, skaitys religinę spaudą. Jis prašys
Dievą padidinti jo tikėjimą. Jis savo tikėjimą išpažins visų pirma savo žodžiais
ir darbais. Kiekviena jėga didėja ją vartojant, taip pat ir tikėjimo jėga.
Ištikimas gyvenimas pagal tikėjimą, yra gražiausias tikėjimo
tikrumo įrodymas. Amen.
Parengė prefektas Egidijus KUMŽA
