APIE CELIBATĄ
 

Neretai sakoma, kad kunigas turi būti nuolatos pasirengęs tarnauti Dievo Tautai, žinodamas, jog vyskupas visada gali pasiųsti jį į bet kurią parapiją ar skirti įvykdyti svarbią bažnytinę misiją. Taip pat ir tikintieji turi teisę bet kada prašyti jo liturginės ar sielovadinės pagalbos. Šiais ar panašiais atvejais kunigo santuokinis gyvenimas iškiltų jam kaip kliūtis sklandžiai ir greitai įvykdyti Bažnyčios valią. Toks argumentas kunigų celibatui pagrįsti atsiranda, kai į pačią kunigystę žiūrime jos funkcijų prasme, į ją kaip atvirą Bažnyčios panaudojimui. Jei vyrauja šitokia samprata apie kunigystę, ar tuomet kunigas netampa vien administratorius, funkcijonierius, vadybininkas, statybininkas, Kristaus karys, o celibatas ar nėra išgyvenamas tik kaip pareiga, įsakymas? Ilgainiui vertindamas kunigystę kaip tam tikrų funkcijų atlikimą, kunigas neišvengiamai atsies ją nuo savo asmeninio gyvenimo, nes administracija, pareigų vykdymas, „kario savimonė“ negali išskleisti žmogiškojo asmens, padaryti jį laimingu. Tada susidaro labai palanki terpė vystytis tarytum dviems gyvenimams: viešam ir privačiam, tarnybiniam ir asmeniniam. Svarstant kunigų celibatą vien drausmės, pareigos aspektais, beveik būtinai iškyla abejonės (ypač akistatoje su savo lytiškumu) jo tikslingumu. Nes jeigu kunigystė suprantama tik kaip gerai atliekama tarnyba, palaipsniui celibatas (beje, kaip ir kiti dalykai, kurių čia nenagrinėsime, pvz.: turtas) tampa grynai asmeninis reikalas. Šitaip atsiveria galimybės jo nepaisyti. Vadinasi, vien drausmės motyvacijos nepakanka pateisinti privalomą kunigų celibatą, nes pirmiausia kunigas kaip asmuo, trokštantis būti laimingas, yra kažkas daugiau negu tarnybinis jo gyvenimo statusas. Negalima norėti, kad jis būtų tarsi japonų imperatoriaus armijos kareivis, neatsižvelgiantis nei į save, nei į kitus, tik beatodairiškai vykdantis savo valdovo įsakymus. Kai į kunigų celibatą žvelgiame per efektyvumo prizmę, stokojame pagarbos žmogiškajam asmeniui, nes pastarasis nėra priemonė strateginiams planams įgyvendinti.
    Kitas ne taip retai pasitaikantis argumentas teigia, kad privalomas kunigų celibatas yra neatšaukiama Katalikų Bažnyčios Tradicijos dalis. Vis dėlto, negalima pamiršti, kad Rytų krikščionių Tradicijoje iki šiol egzistuoja kitoks požiūris į kunigų celibatą, kuris yra pripažįstamas ir Katalikų Bažnyčioje (pvz., Rytų apeigų katalikai). Šis požiūris taip pat yra integrali Apaštalinės Tradicijos dalis. Iš to paaiškėja, kad Tradicija negali būti pagrindinis argumentas, pagrindžiantis privalomą kunigų celibatą.
    Yra teigiančiųjų, kad laikytis privalomo kunigams celibato reikia vien dėl paklusnumo aktualiam Bažnyčios Mokymui. Derėtų patikslinti, kad pats paklusnumas nėra savitikslis veiksmas, siekiantis žūtbūt išpildyti kažkokį nurodymą. Tokį aklą paklusnumą visuomet lydi dvejonės ir nesaugumas, o tada paklustantysis geriau stengsis apie tai nemąstyti. Kunigas, besilaikantis celibato vien iš paklusnumo, per daug nemąstys  apie jo reikšmę, pasitenkindamas pačiu paklusnumo veiksmu. Tačiau nesupratus paklusnumo Bažnyčiai priežasčių ir tikslo, rizikuojama likti tarsi „nesvarumo būklėje“ ir vieną gražią dieną nebepaklusti.
    Matome, kaip paklusnumas reikalauja sąmoningumo, ir be pastarojo jis nėra pilnavertis argumentas kunigui laikytis celibato.
    Atrodo, aišku, kad nei vienas iš šių argumentų, paimtų tiek kartų, tiek pavieniui, negali pilnutinai pagrįsti kunigų celibato būtinybės. Nesunku pastebėti, jog kunigų celibato klausimas glaudžiai susijęs su samprata, kurią turime apie kunigystę. Kai sureikšminamas kuris nors  vienas kunigystės aspektas, – ar tai būtų kunigas kaip sakramentų administratorius, kaip bendruomenės vadovas, kaip Dievo Žodžio skelbėjas, – neišvengiamai tuo požiūriu bus vertinama ir kunigų celibato reikšmė. Tad privalome iškelti klausimą: kas yra tas kriterijus, pagal kurį galime teisingai suprasti kunigystę, o jos šviesoje ir kunigų celibatą?
    Tėra Vienintelis, Amžinasis ir Vyriausiasis Kunigas Jėzus Kristus (plg. Žyd 6,20), kuris kviečia visus Dangiškojo Tėvo vaikus dalyvauti savo karališkosios kunigystės paslaptyje.
    Jėzaus Kristaus, Tėvo mylimo Sūnaus žemiškasis gyvenimas išsipildo Jo kunigiškojoje misijoje. Ši dieviškoji Jėzaus, Amžinojo ir Vyriausiojo Kunigo, pasiuntinybė pasiekia savo viršūnę Kryžiaus paslaptyje. Nukryžiuotojo Jėzaus kunigystė ypatingu būdu atveria mums Jo meilę Tėvui ir Bažnyčiai, taigi parodo šią kunigystę būtent meilės aspektu. Kryžiaus paslaptimi Jėzus, būdamas kartu Kunigas ir Auka, duoda meilės atsakymą Tėvui, iš kurio visa yra gavęs (plg. Mt 11,27). Tuo būdu Jėzaus kunigystė pirmiausiai yra meilės kunigystė. Tokioje šios kunigystės perspektyvoje matome, jog visas Jėzaus žemiškasis gyvenimas apimtas vienatinės meilės Tėvui. Tai ta pati meilė, kuri amžinai yra tarp Tėvo ir Sūnaus Švč.Trejybės Slėpinyje. Tos meilės pažymėtas ir nuolat traukiamas Jėzus Kunigas pats veržiasi ir visus veda pas Tėvą. Dėl šios vienatinės meilės Tėvui Jėzus atiduoda savo kūną, gyvybę, išlieja savo kraują, kad pašlovintų Jį (plg. Jn 17,4) ir pašventintų savo Sužadėtinę Bažnyčią (plg. Ef 5,26); jos vedamas Jis nekuria šeimos, dar labiau, „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mt 8,20). Jėzaus celibatas yra giliai susijęs su Jo Kunigystės paslaptimi ir dėl šios meilės reiklumo yra prasmingas.
    Per Šventimų sakramento malonę tapęs Kristaus Kunigystės ženklu pašvęstasis asmuo pasiryžta ypatingu būdu gyventi šios kunigystės paslaptimi. Pagrindinis kunigystės dovanos reiklumas susitapatinimas su Kristaus, Aukščiausiojo Kunigo, gyvenimu. Įsitvirtinti Kristuje, Jo Evangelijoje galime tik per kontempliatyvų gyvenimą.  Pastarąjį labai dažnai neteisingai suvokiame, manydami, kad jis skirtas vien griežtos klauzūros vienuolynams. Tokia nuomonė iš pagrindų klaidinga, nes jau šv. Teresė Avilietė, Bažnyčios mokytoja, savo veikale „Vidinė pilis“ teigė, kad kontempliacija būtina visiems krikščionims. Krikščioniškoji kontempliacija tikrai nėra kažkoks jausmų antplūdis, saldus transas, pirmiausia – tai mylintis, mane persmelkiantis Tėvo žvilgsnis, Dievo šviesa, kuri atsispindi mano dvasioje bei traukia ją su meile žvelgti į Dievo Paslaptį ir Jo darbus. Ši kontempliacija visuomet yra Šventosios Dvasios veikimo mumyse vaisius, neužpelnyta, dykai duodama dovana. Celibatas kaip priemonė padeda gyventi tobulu atvirumu kontempliacijos dovanai, per kurią susivienijame su Kristaus asmeniu, Jo gyvenimu. Gyvendami kontempliatyviai, galime labai autentišku būdu (ne psichologiškai) siekti, trokšti gyvenimo vienybės su Kristumi. Šitaip priėmus Kristaus Kunigystės paslaptį, celibatas tampa, savaime suprantama, kunigiškojo gyvenimo dalis. Kunigas Bažnyčios Tradicijoje vadinamas „alter Christus“ yra tas, kuris visą kunigystės malonę gavo iš Kristaus ir, norėdamas priimti Kristaus Kunigystės pilnatvę, jis priima ir Jėzaus celibatą, tą patį meilės absoliutumą Tėvui ir Bažnyčiai. Suprantama, jeigu kunigystė pirmiausia yra vadovavimas bendruomenei, sakramentų teikimas, liturgijos šventimas, Dievo žodžio skelbimas, sielovada, tuomet kunigas gali būti ir vedęs. Bet jei kunigas yra tapęs Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Kristaus ikona, tai celibatas bus jam būtina priemonė gyventi šia paslaptimi.
    Nors ir būdamas dovana, celibatas reikalauja iš mūsų bendradarbiavimo ir žmogiškos atsakomybės. Gilus žmogaus lytiškumo, jo kūno pažinimas asmens šviesoje padeda celibato dovanai tapti veiksminga mūsų gyvenimuose. Todėl mąstant apie celibatą labai svarbu suprasti, kokią vietą užima lytiškumas žmogaus asmenyje. Dažniausiai susiduriame su pavojais ignoruoti savo lytiškumą arba jį suabsoliutinti. Abiem atvejais tai reikštų atsieti jį nuo žmogiškojo asmens, kas neišvengiamai priveda prie nerealaus lytiškumo vertinimo. Šitaip suprantamas jis paslėptai ar atvirai tampa mūsų minčių, jausmų, vaizduotės, veiksmų vedančia gija. Tuomet per tam tikrus psichologinius dėsningumus lytiškumas pasidaro ašimi, apie kurią sukasi žmogus. Tačiau asmens perspektyvoje žiūrimas jis padeda save ir kitą teigti bei mylėti kaip asmenį. Atradę savo lytiškumo vertę, įgyjame laisvę nuo aukščiau minėtų kraštutinumų,nes daromės vis labiau pajėgūs – kaip vyrai ar moterys – atlikti brandžius ir atsakingus pasirinkimus, tada ir celibatas nebus našta, jis netgi taps būdu mylėti kitą.
    Be abejo, mąstydami apie celibatą, negalime palikti nuošalyje temos, apie kurią mūsuose dažniausiai tylima – kunigo ir moters santykis. Nereto kunigo ar seminaristo sampratoje formuojasi moters kaip „tabu“, kažko nepažįstamo ir todėl pavojingo, įvaizdis, o tuo pačiu kažkas gundančio ir lemtingai patrauklaus. Tada vieniems celibatas tampa šarvas pasislėpti nuo jiems taip pražūtingo reiškinio, kitiems – įkyrėjęs jungas, slegiantis žmogišką prigimtį. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad problema slypi ne celibate, o neteisingoje sampratoje apie jį ir ypač apie moterį kaip tokią. Jei moteris pirmiausia vertinama ne pagal jos asmeninį kilnumą, o dėl tam tikrų savybių, ji tampa naudos arba malonumo objektu. Moters asmeniškumo supratimas neleidžia į ją šitaip žvelgti, bet atveria ją kaip draugę, seserį, motiną. Šis supratimas reikalauja ir jį attinkančio meilės bei pagarbos santykio. Būtent toks buvo Jėzaus Kristaus santykis su moterimis. Evangelijoje aprašyti Jėzaus susitikimai su moterimis parodo, kaip Jis padėdavo kiekvienai iš jų skleisti atskleisti gilųjį moters pašaukimą meilei. Jėzaus Kunigo nuostata turi būti kiekvieno kunigo nuostata, padedanti moteriai, koks yra Tėvo žvilgsnis į ją, kokia yra jos vieta Bažnyčios gyvenime ir misijoje. Savo ruožtu būdama meilės nešėja, saugotoja ir tarpininkė, moteris gali tapti kunigui tikra bendrininkė, pagelbstinti jam gyventi savo pašaukimu. Celibatas nėra draudimas mylėti, norėti tikrų draugysčių mylint kitą giliausia asmens prasme, bet savęs dovanojimas Dievui ir Bažnyčiai. Tai reiškia leisti meilei, ateinančiai iš Dievo (plg. 1Jn 4,7), apglėbti mumyse visus, kuriuos sutinkame kelyje į Tėvo namus, neapsistojant ties vienu žmogumi. Celibatas – tai naujas, dieviškas būdas mylėti, išraiška tos Kristaus meilės, per kurią Jis nuolat plečia mūsų širdis iki savo Širdies dydžio. Priimdamas moters paslaptį iš Dievo rankų kaip dovaną, kunigas gali laikytis celibato ir augti meile.
    Žinoma, gali susidaryti įspūdis, kad kalbama apie labai sunkiai įgyvendinamus dalykus, tolimus idealus, o ypač žinant mūsų prigimtyje glūdintį trapumą, nepastovumą. Tai, ką bandėme pagvildenti šiose keliose pastraipose, nėra pakankamai išsamu. Pateikėme keletą štrichų, tam tikra prasme iššūkių jūsų tolesniems ieškojimams. Iš tiesų, Kristaus kunigystės ir Jo meilės Tėvui bei žmonėms didingumas, kilnumas smarkiai viršija visas mūsų pastangas ir sampratas apie ją. Vien kontempliuodami (o tai nėra analizė) Kristaus, Aukščiausiojo ir Amžinojo Kunigo, paslaptį, galime autentiškai ja gyventi. Tuomet ir kunigų celibatas, dėka dieviškosios Išminties kontempliacijos, tampa aiškus. Tada galime suprasti, kodėl jis įrašytas Bažnyčios širdyje, jos Tradicijoje, kodėl jo laikydamiesi paklustame Bažnyčios Mokymui ir, norėdami įvykdyti Kristaus meilės įsakymą, būdami celibato būsenoje esame nuolat pasiruošę patarnauti broliams ir sesėms.
    Bažnyčios mokytoja šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė rašė, kad „viskas yra malonė“. Tad esame dovanos akivaizdoje, į kurią atsakyti galime tik su kūdikišku pasitikėjimu ir meile, ją priimdami ir drauge su Marija tardami savo „fiat“.

Seminarijos archyvo inf.

Home | Up | Istorija | Seminarija | Dėstytojai | Klierikai | Dienotvarkė | Norintiems studijuoti | Įvykiai | Nuorodos | Propedeutinis kursas