Didžioji paslaptis
Nuo senų laikų žmonijos ilgesys buvo žvelgti į Dievą, būti Jo, galimai glaudžiau
su Juo susijungti. Todėl religijos tikslas yra Dievą pažinti, nuoširdžiai su Juo
santykiauti, visuose mūsų gyvenimo įvykiuose Jį matyti, dėl Jo gyventi ir Jo
pagalbos maldauti.
Dievo pripažinimas yra svarbiausioji žmogaus pareiga. Ji pagrindžia mūsų
aukščiausią laimę. Ji padeda mums iškilti virš mūsų pačių. Šitas veržimasis savo
ranką tamsoje ištiesti, kad nusitvertume Dievo rankos, yra visai žmonijai
bendras, paties Dievo mums įdiegtas.
Dievas nuolat mus šaukia ir vilioja, tuo įrodydamas savo begalinį atsidavimą ir
meilę mums.
Vieną dieną mes pabundame kaip iš sapno ir staiga iš mūsų būtybės gelmių
išsiveržia šauksmas, šauksmas, kurio, kartais mes pilnai nesuprantame: Tai, ką
aš turiu, manęs nepatenkina, man reikia daugiau. Parodyk man Dievą, parodyk man
mano Viešpatį ir Dievą!
Maloningai atsakydamas į šitą šauksmą, Dievas atėjo į žemę žmogaus pavidale,
kalbėjo žmogaus balsu ir turėjo žmogišką išvaizdą, ir tikrai buvo žmogus. Jis
keliavo skersai išilgai Palestinos ir kur Jis ateidavo, būdavo mylimas, išskyrus
tuos, kurie politiniais ir kitais sumetimais buvo Jo priešai. Jis buvo toks
nuolankus, toks paprastas, toks kiekvienam prieinamas, kad net fariziejai
kalbėjo vieni kitiems: Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas
pasaulis nuėjo paskui Jį! (Jn 12,19).
Tačiau žmonės, kurie Jį matė ir girdėjo, negalėjo ir nenorėjo tikėti, kad
dangaus Viešpats atėjo į šį pasaulį ir čia gyvena. Jie prikalė Jį prie kryžiaus,
ir Jis mirė iš meilės jiems. Jie netikėjo Jo meile.
Šitas Dievas yra šiame pasaulyje. Diena iš dienos. Anuo metu Jis gyveno žmogaus
pavidale, šiandien eucharistinės Duonos pavidale.
Mūsų Viešpats yra kiekvienos katalikų bažnyčios tabernakulyje. Mes negalime
matyti Jo veido bruožų, Jo išvaizdos, bet po duonos priedanga Jo šventas kūnas
yra taip tikrai, kaip Nazarete, Jis pasilieka pas mus tikrai ir faktiškai su
visa savo žmogyste, su savo amžina dievyste. Čia Jis negydo stebuklingai žmogaus
kūnų, bet dabar Jis gydo sielas. Jis visada buvo Dievas ir visada yra Dievas.
Kai tu su tikėjimu ir meile pas Jį eini, Jis, ateidamas į tavo sielą, yra
pasiruošęs tave kaip savąjį priimti. Kūnas, prie kurio minios ant Jordano krantų
veržėsi, dabar yra tavo maistas, maitinąs tave amžinajam gyvenimui.
Eik pas Jį savo sielos sutemose, savo sielvarte, su savo silpnybėmis, savo
nerangumais ir su viskuo, kas apsunkina tau gyvenimą Jis tave išvaduos.
Jis yra Dievas. Jis viską gali. Jam pavesk savo sunkenybes ir visus savo
rūpesčius. Negalvok, kad Jis ne viską supranta. Tik Jis vienas tave kiaurai
pažįsta, nes Jis sutvėrė tave, sutvėrė tavo kūną ir sielą. Arba Jis tavo
rūpesčius panaikins, arba Jis tau duos dvasios ir kūno jėgų juos pakelti.
Niekada Jis tavęs neapvils. Jis turi visą išmintį ir visą jėgą ir Jis myli tave
labiau, negu tu gali įsivaizduoti.
Tau atrodo, kad gyvenimas monotoniškas, beprasmis, be jokio žavesio.
Eik pas Jį ir Jis tavo gyvenimą padarys pilną prasmės, pasitenkinimo ir
pastovaus džiaugsmo
Tu dabar paklausi: "Kaip aš galiu rasti Jame draugą?
Taip labai reikia man draugo tokio, kuris būtų tvirtas, kuris man gera darytų,
kuris mane remtų slaptose kovose, kuris būtų su manimi tikrai kantrus, kuris man
neįkyrėtų, kai būnu pavargęs".
Eik pas Jį! Eik pas Jį ne vien mintimis, kad Jis turi žmogišką širdį, bet taip
pat, kad Jis yra tikras Dievas iš tikro Dievo.
Eik pas Jį įsisąmoninęs, kad Jis tave myli, ir jei tu tą truputį geriau suprasi,
tau viskas pasidarys aišku ir lengva.
Jis tave per daug myli, kad kada nors pyktų ant tavęs. Jis tik pageidauja, kad
tu Jam leistumei tave pagydyti.
Kodėl tu nenori Jo žodžiais tikėti? Kodėl Jis turėtų sakyti, kad tave myli, jei
to nebūtų? Trumpiausias kelias į Dievo Dvasią ir Širdį - suprasti Jo žodžius.
Šventasis yra toks žmogus, kuris Dievo pažadais žodiškai tiki, visada ir
visiškai Juo pasitiki.
Kodėl Jo begalinę galybę patraukė mūsų silpnybės? Kodėl Jo gailestingumas buvo
didesnis už mūsų kaltę? Kodėl Jo tyrumas išpirko mūsų
nuodėmes? Kaip tai įvyko, kad Kūrėjas ir kūrinys, Tobulybė ir menkumas, Šviesa
ir tamsa taip susijungė?
Ne prievarta, nes niekas negali Visagalio priversti.
Nesuprasi paslapties, kodėl Jis mus sukūrė, pas mus pasilieka ir gyvena,
svarstydamas Jo išmintį, Jo didybę, Jo teisingumą.
Mažas žodis visa tai paaiškina: aukščiausias, mieliausias, geriausias iš visų
žodžių, vienas žodis, išreiškiąs patį Dievą,- meilė, Dievas yra Meilė.
Artinkimės prie Jo su meile. Pasilikime pas Jį meilėje. Jis nori, kad nuo dabar
tu su Juo gyventum, būtumei vienu Jo draugu. Jis trokšta turėti tavo širdį, kad
tu, kol čia gyveni, savo laimę ir jėgą Juo grįstum.
Ko Jis nepadarė, kad tau savo meilę įrodytų?
Kuo tu Jam savo meilę įrodysi?
Mons. Steponas Vytautas BRAZDEIKIS
Dvasios tėvas
