Sekant paskui kenčiantį Kristų...
Daugelis dalykų kiekvienais metais kartojasi. Mes juos išgyvename vis iš naujo ir iš naujo. Ar gali būti, jog kai kurie iš jų niekada nenusibosta? Kokią reikšmę turėtų turėti kažkas, kas jos neprarastų metai po metų? Sako, kad gyvenimas, tai nuolatinis kopimas į kalną net paslydęs ir nusiritęs atgal, vėl stojiesi ir eini. Tam, kad taip galėtum vis stotis ir eiti iš naujo, reikia nepaprasto tikėjimo, vilties ir meilės šaltinio. Greitai vėl švęsime Šv. Velykas, atminsime tuos įvykius, kurie kiekvienam krikščioniui yra itin svarbūs. Galbūt čia yra tai, kas atskleidžia mums šį šaltinį?..
Kaip šv. Kalėdos neatskiriamos nuo Advento, taip ir Šv. Velykos neatskiriamos nuo Gavėnios. Abu šie prieššventiniai laikotarpiai vienaip ar kitaip yra susiję su laukimu. Kol buvau vaikas, man visada labiau patikdavo Šv. Kalėdos. Atrodydavo, jog tie stebuklai labai pagyvina ir duoda daug darbo mano vaizduotei. Kai pradėjau po truputį žingsniuoti į suaugusiųjų gyvenimą, didesnis dėmesys pradėjo krypti į Šv.Velykas ir būtent Gavėnios laikotarpį. Pirmoji mintis, kuri ateina man į galvą, mąstant apie Gavėnią, tai Kryžiaus kelio ėjimas savo bažnyčioje kiekvieną penktadienį ir sekmadienį. Būtent aktyvus, vis atnaujinamas, Kristaus kančios kelio apmąstymas.
Kiekvienas krikščionis daugiau ar mažiau kartų yra susidūręs su šia
maldos praktika. Nors, kaip minėjau, vaikystėje man tikrai buvo mielesnės Šv.
Kalėdos, tačiau Kryžiaus kelias Gavėnios metu buvo visada apmąs
tomas,
kad ir vaikiška širdimi. Kartais galbūt net ne mintimis, o tik tuo, kad eini
laikydamas žvakę šalia kryžiaus kartu su žmonėmis ir sustoji prie paveikslų,
atsiklaupi, vėl atsistoji ir taip, kol apeini visa ratą bažnyčios viduje, o tada
kunigas palaimina. Kartais labai šalta, ir tik žvilgčioji į laikrodį, kada gi
pasibaigs, tačiau kažko traukiamas vis eini. Ir tikrai, atėjus metui, kai viskas
giliai širdyje pradeda ryškėti naujomis spalvomis, pajunti, kad tie žingsniai,
net ir sušalusiomis kojomis, buvo tokie prasmingi ir palaimingi tavo gyvenime.
Ir čia jau atsiskleidžia įdomi patirtis. Juk Kryžiaus kelias tai tas pats,
apeigos tokios pačios, bet širdyje tai vis išryškėja naujomis spalvomis, naujais
išgyvenimais, naujais pasiryžimais. Saldainis tiek vaikystėje buvo saldus, tiek
dabar saldus nepasikeitė, kaip ir daugelis kitų dalykų. O Kryžiaus kelias
kas kartą naujas mano širdyje. Jame telpa visi mano sunkūs išgyvenimai, net ir
tos džiaugsmingos patirtys. Tai jeigu taip yra, vadinasi, Kristaus kančios
kelią reikia apmąstyti jau nuo pat vaikystės, kad per visa savo krikščionišką
gyvenimą galėtum kuo toliau ir giliau juo nužengti.
Tai vis dėlto, kur slypi ta amžinoji viltis, tas neišsemiamas jos šaltinis? Kryžiaus kelias turi vieną kryptį. Jis prasideda jau per Paskutinę Vakarienę, Jėzus Kristus savo kančią pabaigia ant kryžiaus ir tada, Velykų sekmadienio rytą, randamas tuščias Jo kapas Prisikėlimas. Tai ir yra ta vienintelė kryptis. Prisikėlimas yra tas šaltinis meilės, vilties ir tikėjimo, todėl, kad tai nėra pabaiga, tai net nėra pradžia, tai yra ta Dievo Meilė savo kūriniui, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos, kuri yra amžina. Jei Dievo Meilė tokia nebūtų, tai Prisikėlimas negalėtų mums būti tuo nesibaigiančiu tikėjimo, meilės ir vilties šaltiniu, o jis yra. Per 2000 metų niekam nepavyko sustabdyti žmonių įtikėti Jėzaus Kristaus Prisikėlimu. Čia atsiveria ir išpažinties Atgailos sakramento būtinumas krikščionio gyvenime, o ypač Gavėnios laikotarpyje. Būtent šis sakramentas Gavėnios laikotarpyje turi būti taip pat atliekamas su susikaupimu ir didelėmis pastangomis. Savo nuodėmių išpažinimas Dievui per kunigą ir Švč. Sakramento priėmimas mus pilnai įveda į tas šventąsias Velykas. Tai yra neatsiejama Gavėnios dalis, nes tik taip atsiveriame Šv. Dvasiai, kad ji mums dovanotų vis didesnį suvokimą.
Taigi Gavėnia ir Kristaus Prisikėlimo Velykų šventė mums yra tam, kad savo gyvenimus pasuktume ta kryptimi. Ar mums be galo sektųsi, ar mes būtume visiškame sielos ir kūno skurde, visa tai galime sutalpinti tame kelyje, sekant paskui kenčiantį Jėzų Kristų į tą Prisikėlimo sekmadienį. Visi mūsų darbai, žodžiai ir mintys turi judėti ta kryptimi. Jėzus Kristus savo Meile kiekvienam iš mūsų mus įgalina išgyventi savo Gavėnią ir Velykas, nesvarbu, kur bebūtume. Ir jeigu mes esame krikščionys, tai visomis savo jėgomis ir maldomis stengsimės išgirsti Jėzaus kvietimą į amžinuosius: tikėjimą, viltį ir meilę.
Klier.
Vincentas LIZDENIS
Rimvydo SPRINDŽIO nuotrauka
