Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus 
kunigų seminarija   

Meldė altorių garbės ir stiprybės pašaukime

 Lapkričio 18-ąją, trečiadienį, į Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją vyskupijos dvasininkai rinkosi neeiliniam kunigų formacijos susirinkimui. Tądien  buvo minimos ne tik 63-osios mūsų tautos kankinio vyskupo V.Borisevičiaus mirties metinės – tądien žvilgančiomis sutanomis pasipuošė ir kunigystės kandidato skyrimus priėmė seminarijos I-ojo teologijos kurso klierikai: Andrius Bakstys, Audrius Undraitis, Donatas Liutika, Andrius Tarvidas, Ruslan Seitkalijev ir Vilkaviškio vyskupijai priklausantis Arnas Budrius. Pastarojo pasveikinti atvyko ir minėtos vyskupijos vyskupo generalvikaras mons. Arūnas Poniškaitis, iškilmingose, Telšių Katedroje vyskupo Jono Borutos SJ vadovaujamose šv. Mišiose homilijos metu pasidalinęs mintimis apie kunigystės sakramento kilnumą.

Pašventino sutanas

Kaip įprasta, nuolatinės kunigų formacijos susirinkimas prasidėjo seminarijos patalpose 10 val. ryte. Vidudienį susirinkę vyskupijos kunigai, svečias iš Vilkaviškio ir bendramokslių būryje naujas sutanas rankose laikantys I-ojo teologijos kurso klierikai išsirikiavo procesijai į Katedrą. Joje prasidėjusių šv. Mišių pradžioje J.E. vyskupas J.Boruta SJ trumpai priminė Amžinos Atminties vyskupo V.Borisevičiaus indėlį ruošiant būsimuosius kunigus – jis buvo pirmasis Telšių kunigų seminarijos rektorius. „Todėl labai gražu, jog šiandien, minėdami jo mirties metines, kunigystės kandidato skyrimus suteiksime ir šešiems mūsų laikų seminarijos auklėtiniams“, – džiaugėsi Ganytojas. Jis netrukus pašventino naująsias sutanas, kuriomis pasipuošę, minėti seminaristai išsirikiavo toliau dalyvauti Eucharistinėje aukoje.

Mokiniai buvo pašaukti

Pamokslo metu mons. A.Poniškaitis išryškino kunigystės dovanos reikšmę. Anot dvasininko, ji skirta ne tik atskiriems asmenims, bet per juos – visai Dievo Tautai – Bažnyčiai. Esą kiekvieno seminaristo ar kunigo gyvenime tam tikru būdu pasikartoja tai, ką Evangelija pasakoja apie Jėzaus veiklą, kviečiant pirmuosius savo mokinius.
„Kunigystės pašaukimas nėra visų pirma mūsų pačių pasirinkimas, – tvirtino svečias. – Dar anksčiau nei pirmieji mokiniai pradėjo sekti Jėzų, jie buvo Jo pašaukti, Jo pasirinkti. Ir mes atsiliepėme į slėpiningą Jėzaus pašaukimą, kuriuo Jis mus pasirinko, kad sektume Jį kunigystės keliu. Tai pirmiausia yra gilaus Jėzaus pažinimo, draugystės su Juo, pasitikėjimo Juo kelias. Eidami šiuo keliu, turime kasdien džiugiai klausytis Jėzaus žodžio ir jį priimti kaip esmingai reikšmingą ne tik mūsų pačių, bet ir visų žmonių gyvenimui, visai žmonijos istorijai.

Bažnyčia nenuskęs

Monsinjoro teigimu, seminarijos metai mokė ir moko suprasti, kas yra Bažnyčia, ją pamilti. Visų pirma, tai – Dievo kūrinys, nors ir yra labai žmogiška tikrovė, paženklinta savo narių ribotumo ir klaidų. Štai kodėl ji skiriasi nuo visų kitų žmonių bendruomenių ir negali būti su jomis tapatinama. Esą Bažnyčios istorija nėra išimtinai klaidų istorija, kaip kartais mėginama pristatyti. Tai – ir šventųjų istorija.
„Jei Bažnyčia būtų vien žmogiška organizacija, kurios pamatas sudėtas tik iš žmonių nuopelnų ir klaidų, ji seniai būtų sugriuvusi, sudužusi kaip laivelis, svaidomas istorijos bangų“, – tikino mons. A.Poniškaitis, pažymėjęs, jog, nepaisant įvairių jėgų, mėginančių sunaikinti Bažnyčią, neturėtume likti kurti Jėzaus žodžiams: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“
„Kaip kartą yra pasakęs popiežius Benediktas XVI, istorija mus moko, kad visada atrodo, jog Bažnyčia tuojau pat nuskęs, išnyks iš istorijos scenos, tačiau ji vis prisikelia, – Pontifiko žodžius citavo svečias. – O sutikti sunkumai suteikia jai drąsos ir jėgų atsiverti, atsinaujinti.“

Būtina drąsa

Generalvikaras pabrėžė, jog norinčiajam atsiliepti į Viešpaties kvietimą tapti kunigu tikrai reikia drąsos. Esą šiandien pastebimos pastangos išstumti Dievą, kuris vaizduojamas kaip žmogaus laisvės priešininkas, iš viešosios gyvenimo erdvės. „Tačiau, kaip sako popiežius Benediktas XVI, atmetęs Dievą, žmogus netampa didingesniu, bet priešingai – praranda dieviškąjį kilnumą, dieviškąjį spindesį savo veide. Tada jis lieka tik aklos evoliucijos produktu, kuriuo galima naudotis ir kurį galima piktnaudoti“, – priminė A.Poniškaitis.
Anot jo, kunigas yra Dievo žmogus dėl žmonių. Esą žmogaus širdis ieško prasmės, alksta, trokšta laimės, meilės, tiesos ir teisingumo, grožio, o anapus šių dalykų ji sąmoningai ar nesąmoningai ilgisi Dievo. Štai kodėl, paskelbdamas šiuos metus kunigų metais, popiežius kalbėjo, jog Dievas yra vienintelis turtas, kurį žmonės trokšta rasti Kunigo asmenyje.
„Kunigas šiandien, kaip ir visada, visų pirma turi būti Dievo žmogumi, o ne vien tik geru administratoriumi, organizatoriumi. Be abejo, bėgant laikui, gali keistis dvasininko rūbai, liturgijos kalba, apaštalavimo formos, bet negali keistis kunigiškos tarnystės esmė. Kunigo, kaip ir visos Bažnyčios, pagrindiniu kriterijumi turi būti ne prisitaikymas prie laiko dvasios, siekiant bet kuria kaina pelnyti daugumos pritarimą, plojimus, bet ištikimybė Viešpačiui, net jeigu tai iššauktų nesupratimą, pajuoką ir netgi persekiojimus. Kunigo šiandieniškumas, apaštališkasis vaisingumas  glūdi jo sugebėjime ištikimai liudyti tai, ką gavo iš Viešpaties per Bažnyčią“, – pasakojo mons. A.Poniškaitis.

Kalbėjo apie šventąjį

Baigdamas homiliją, jis užsiminė ir apie šv. kunigą Joną Mariją Vianėjų, kitaip dar žinomą Arso klebono vardu, kurį šiemet popiežius Benediktas XVI paskelbė Kunigų metų globėju ir pavyzdžiu viso pasaulio kunigams. „Šv. kun. J. M. Vianėjus su nuolankia ištikimybe vykdė jam patikėtą misiją, nuolat su pasitikėjimu pasivesdamas Dievo apvaizdai. Tokiu būdu jis palietė žmonių širdis ne savo talentais, planais, bet giliai išgyventa draugyste su Jėzumi, – kalbėjo dvasininkas. – Taip ir šiandien kunigas žmonėms yra reikalingesnis ne dėl vienokių ar kitokių asmeninių ypatybių, bet dėl to, kuo jis yra, ką yra gavęs iš Viešpaties ir Bažnyčios: būtent nuostabius Dievo apreiškimo turtus; patį Dievą, atidavusį mums save Jėzuje Kristuje, nepaliekantį mūsų aklo likimo rankose, atskleidžiantį mums gyvenimo ir mirties prasmę.“

Paskatino susimąstyti

Šv. Mišių pabaigoje vyskupas J.Boruta SJ kiekvienam naujai įvilktajam įteikė atminimo dovanėlę ir pakvietė visus apsilankyti Katedros kriptoje – dar kartą pasimelsti, kad vyskupas V.Borisevičius būtų iškeltas į altorių garbę.
Po šventinių pietų svečiai – dvasininkai – išsiskirstė – seminarijoje likę klierikai ką tik nuaidėjusios šventės prasmingumo buvo paskatinti dar kartą ir dar giliau susimąstyti apie Jėzaus kvietimo aktualizavimą savuosiuose gyvenimuose.


Klier. Haroldas ŠNEIDERAITIS
Antano ŠNEIDERAIČIO nuotraukos