Šventasis Kazimieras (14581484)
Pirmasis Lietuvos, Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos globėjas,
Gediminaičių dinastijos atstovas. Jo seneliai Jogaila ir Alšėnų kunigaikštytė
Zofija, tėvai Kazimieras Jogailaitis, Lenkijos karalius ir Didysis Lietuvos
kunigaikštis, ir Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus Albrechto II duktė
Elžbieta. Kazimiero motina, lenkų vadinama Jogailaičių Motina, laikoma
pamaldumo ir karališkosios šeimos tradicijų saugotoja, nors nėra istorinių
liudijimų, kad ji įkvėpė savo sūnui Kazimierui pasiaukojamą pamaldumą ir
išskirtinę meilę Marijai.
Labai anksti karalaičiui Kazimierui išryškėjo tuberkuliozės
simptomai. Dvaro gydytojai manė, jog ligą sukėlė jaunuolio pamaldumas ir askezė,
todėl patarė vesti, siūlė neatsisakyti kitų žemiškų pagundų. 1481 iš Lietuvos
Kazimieras grįžo į Lenkiją ir dvejus metus pavadavo tėvą. Istorikai pastebi
didelius jo, kaip valstybininko, gabumus: sumaniai tvarkė valstybės finansus,
gerino santykius su Roma, sprendė Vengrijos sosto klausimą.
Į Lietuvą Kazimieras grįžo 1483 vidurvasarį. Matyt, tada jau
sunkiai sirgo džiova. Karalaitis traukėsi iš viešojo gyvenimo, vis labiau
susitelkdamas maldai, askezei ir geriems darbams. Jo gyvybė kiekvieną dieną
geso. Sužinojęs apie tai, tėvas išskubėjo į Lietuvą. Kazimieras jau gulėjo
mirties patale. Ketvirtadienį po Pelenų dienos, auštant rytui, 1484 metų kovo 4
d. karalaitis mirė Gardino pilyje. Šv. Kazimiero palaikai buvo nuvežti į
Gedimino miestą Vilnių ir palaidoti jo senelio Jogailos pastatytoje Vilniaus
katedroje.
Garsas apie šventąjį karalaitį labai greitai paplito. Praėjus
maždaug dešimčiai metų po jo mirties, į Romą jau siunčiami laiškai, liudijantys
stebuklus, kurie vyksta šventojo karalaičio užtarimu. Popiežius 1501 m. gegužės
15 d. išleidžia bulę. Joje skelbiami atlaidai tiems, kurie melsis prie Kazimiero
karsto. Tai seniausias dokumentas, liudijantis prasidėjusį Kazimiero kultą. XVI
a. pradžioje karalius Zigmantas, Kazimiero brolis, Vilniaus vyskupas Albertas,
Vilniaus pranciškonai siunčia į Romą laiškus, kuriuose aprašomos Kazimiero
dorybės, kilnus gyvenimas, minimas žmonių pamaldumas, vardijamos prie jo karsto
patirtos malonės ir prašoma jį paskelbti šventuoju. Į popiežių Leoną X 1517
rugsėjo 4 d. laišku iš Kremonos kreipiasi ir Šventosios Romos imperijos
imperatorius Maksimilianas I: prašo popiežių giminaitį Kazimierą paskelbti
šventuoju, nes jo šventumą liudija įvairūs ženklai ir stebuklai.
Popiežius Leonas X 1517 m. lapkričio 4 d. kardinolų kolegijos
posėdyje paskiria komisiją palaimintojo Kazimiero gyvenimui ir dorybėms ištirti.
1520 m. į Vilnių atvyksta popiežiaus legatas Zacharijas Fereris, Gardos
vyskupas. Legatas pats klausinėjo liudytojus ir tyrinėjo stebuklus, pasikvietęs
pagalbon tris vyskupus: Vilniaus, Kijevo ir Krymo Kafos. Visą tyrimo medžiagą
Fereris surašė į atskirą knygą Vita beati Casimiri, scripta Vilnae (Palaimintojo
Kazimiero gyvenimas, parašytas Vilniuje).
1521 m. gruodžio 1 d. mirė popiežius Leonas X, atrodo,
nespėjęs užbaigti šv. Kazimiero kanonizacijos bylos, nors jo legatas vyskupas
Zacharijas Fereris tam reikalingus dokumentus buvo parengęs. XVI a. Romos
Bažnyčią sukrėtusios protestantizmo audros amžiaus viduryje pasiekė ir Lietuvą.
Šie lemtingi įvykiai atitolino šv. Kazimiero kanonizavimą.
1587 m. Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu
tapo Zigmantas Vaza, Kazimiero giminaitis. Jaunasis karalius ėmėsi galutinai
sutvarkyti šv. Kazimiero kanonizavimą. 1601 m. rugsėjo 6 d. jis rašo popiežiui
Klemensui VIII laišką, prašydamas išplėsti šv. Kazimiero kultą: įrašyti šventąjį
į mišiolą, brevijorių ir visuotinį Romos kalendorių. 1602 m. kovo 16 d.
Zigmantas Vaza vėl nusiuntė laišką į Romą tuo pačiu klausimu, pažymėdamas, kad
su dideliu širdies džiaugsmu patyrėme, kad jis (Kazimieras,- aut. past.) yra
šventųjų sąraše jau įrašytas.
Karaliaus laiškai, rašyti iš Vilniaus, ir jų turinys įrodo,
kad vis dėlto popiežius Leonas X įrašė Kazimierą į šventųjų sąrašus. Popiežius
Klemensas VIII oficialiai atsiliepė į šiuos laiškus ir 1602 m. lapkričio 7 d.
brevėje mini, kad jau popiežius Leonas X paskelbė Kazimierą šventuoju. Popiežius
įsakė pagaminti bažnytinę vėliavą su šventojo atvaizdu tokios vėliavos
paprastai paruošiamos šventųjų skelbimo iškilmėms Romoje ir liepė nusiųsti į
Vilnių.
Vėliava Vilnių pasiekė 1604 m. gegužės pradžioje. Vilniuje
gegužės 10, 11 ir 12 dienomis buvo surengtos didžiulės iškilmės: sutikta
popiežiaus atsiųstoji vėliava ir perkeltos į altorių šv. Kazimiero relikvijos.
Prieš šias iškilmes atidarytas šventojo karstas. Tai oficiali apeiga. Nors
šventasis buvo palaidotas Vilniaus katedros šoninėje drėgnoje koplyčioje, kūnas
puikiai išsilaikęs, o prie galvos rasta Marijos giesmė: Omni die dic Mariae...
Ilgai manyta, kad giesmės autorius yra šv. Kazimieras, nors tyrėjai nustatė, kad
autorystė priklauso Bernardui iš Morlay.
Karalius Zigmantas Vilniaus katedros kairėje pusėje įrengė
atskirą koplyčią, kurioje vėliau buvo palaidoti karalius Aleksandras, karalienės
Elžbieta ir Barbora. Šv. Kazimierui skirta koplyčia baigta 1636 m. Ją statė
garsus italų architektas Konstantinas Tenkala (Tencallo), freskas nutapė
dailininkas Delbenė (Delbene). Koplyčia tviskėjo marmuru, švietė gipsatūromis ir
spalvingomis freskomis.
Šv. Kazimiero karsto perkėlimo į naująją koplyčią iškilmės
įvyko 1636 m. rugpjūčio 14 d. Ta proga popiežius Urbonas VIII paskelbė Kazimierą
vyriausiuoju šventuoju Lietuvos globėju šalia šv. Jurgio ir šv. Mikalojaus.
XVII a. viduryje rusų invazijos metu ir XVIII a. pirmojoje
pusėje per švedų karus šv. Kazimiero karstas buvo slepiamas, bet laikams nurimus
grąžintas atgal į puošniąją koplyčią.
1948 m. Apaštalų Sostas šv. Kazimierą paskelbė lietuvių
jaunimo globėju. Po Antrojo pasaulinio karo, uždarius Vilniaus katedrą, tik po
kelerių metų, 1953 m., valdžia leido perkelti šv. Kazimiero karstą į Šv. Petro
ir Povilo bažnyčią. Po 35 m., jau Lietuvos Atgimimo laikais, 1989 m., šventasis
karstas iškilmingai grąžintas į senąją vietą atgautoje Vilniaus katedroje.
Pagal
sviesa.lt parengė Antanas ŠNEIDERAITIS
