Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus 
kunigų seminarija   

Kovo 11-ąją – maldos ir giesmės atodūsiai

 Praėjusios savaitės trečiadienį sutikome valstybės šventę – Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dieną. Lygiai vidurdienį būrelis tikinčiųjų bei keletas Telšių miesto valdžios atstovų meldėsi Jo Ekcelencijos Telšių vyskupo Jono Borutos SJ aukojamose šv. Mišiose Telšių šv. Antano Paduviečio katedroje. Iškilmei pasibaigus, „Žemaitės“ dramos teatre parodyta trumpa jaunimo paruošta programa, po kurios vyskupas, klierikai ir tikintieji tradiciškai giedojo Žemaičių Kalvarijos kalnus.

 Bausmė – ir pašventinimo galimybė

 Iškilmingų šv. Mišių pradžioje Telšių vyskupas J.Boruta SJ kalbėjo: „Didysis tautų sąrašas Šv. Rašto Pradžios knygoje liudija, kad žemės tautų kilmė – bendra, kad jos yra viena šeima. Nuodėmės įsiveržimas į žmoniją sudaužė šią vienybę. Babelio bokšto statyba laikoma nupuolusios žmonijos bandymu pačiai atkurti vienybę. Žmonijos išsisklaidymas po visą žemę, tautų sumaišymas buvo bausmė už žmonių išpuikimą. Tai reiškia, kad žmonės savomis jėgomis neįstengia susiburti į vienybę, neįstengia panaikinti kalbų ir tautų skirtingumo. O iš bandymo tai padaryti formuojasi totalitarinės valstybės, vis mėginančios pavergti pasaulį. Dievo bausmė – vis išliekantis susiskaldymas ir skirtingumas. Tačiau Dievas nė vieno žmogaus nepalieka jo nupuolusiai prigimčiai. Tokios bausmės yra ir žmonijos gydymo būdas, pašventinimo galimybė.  Dievas ir toliau įgyvendina savo pirminį planą – daryti žmoniją savo šeima tam, kad kurtų ir išlaikytų Bažnyčią. Nė viena tauta, kalba ar kultūra negavo pažado čia, žemėje, išlikti amžinai, išskyrus Išrinktąją Tautą, kurią Dievas išsirinko kaip savo nuosavybę. Kas sudaro tautų savitumą? Nei kalba, nei kultūra, nei teritorija nėra svarbios tautų savitumui. Veikiau bendra lemtis, bendra istorija. Meilė savo tautos kultūrai ir kalbai yra Bažnyčios palikimas, svarbi vieta išganymo istorijoje.

 Negali tapatintis

 Tautos turi ne tik savo angelus sargus, bet ir savo velnius – nacionalinis išdidumas, puikybė, panieka silpnesnėms tautoms. Mūsų šimtmetis regėjo nepriteklių tarp tokių bedieviškų nacijų kaip Hitlerio, Stalino. Kiek krikščionių atidavė savo gyvenimą ir gyvybę, kad mūsų šalys gyventų Evangelijos dvasia, kuri dar ir šiandien šventina mūsų gyvenimus. Bažnyčia niekada negali tapatintis su kokia nors nacija. Bažnyčia kiekvienoje nacijoje ir tautoje yra nepakartojamai savita. Tai niekur gražiau ir skaisčiau nepasireiškia, kaip tik per šventuosius: kas prancūziškesnis už Šv. Teresėlę, ispaniškesnis už Ignacą Lojolą, itališkesnis už Kotryną ar Pranciškų? Tautos tik tada atranda savo tapatybę, kai ateina pas Kristų.“

 Citavo rašytoją

 Pamokslo metu ganytojas prisiminė Kovo 11-osios išvakarėse vykusį vizitą Židikų parapijoje, esą įrašytą aukso raidėmis žmonijos istorijoje dėl ten nuo 1914 m. gyvenusios krikščionės pedagogės, rašytojos Marijos Pečkauskaitės, dar žinomos Šatrijos raganos slapyvardžiu. Trumpai pristatęs jos biografiją, Jo Ekscelencija prisiminė rašytojos išleistą knygą „Motina auklėtoja“, kurioje, anot ganytojo, labai paprastai ir nuoširdžiai aprašoma, kaip reikėtų auklėti vaikus, kad jie būtų ir geri krikščionys, ir geri savo Tėvynės vaikai. Vyskupas susirinkusiesiems kėlė klausimą: ką daryti, kad visi suaugusieji ir naujoji karta labiau mylėtų tėvynę ir galėtų joje gražiau gyventi? Bandydamas atsakyti į šį klausimą, J.Boruta SJ citavo rašytojos M.Pečkauskaitės žodžius: „Jei norite, kad jūsų vaikai išpildytų visas šiame gyvenime Dievo jiems skirtąsias pareigas, turite auklėti juos taip, kad jie mylėtų tėynę. Prisirišimas prie visko, kas įgimta ir sava, yra įgimta žmogui. Jį Dievas įdiegia į kiekvieną sielą. Bet jei tas daigelis nebus rūpestingai ugdomas, jis arba visai menkai teišsiskleis, arba išnyks kaip ir kiti nelavinami kilnūs jausmai. Žmogaus sielą, pirmiausia, galima sulyginti su darželiu, kuriame Dievas įdiegia visokių gerų jausmų. Kad darželis būtų gražus ir toli aplinkui skleistų kvapą, turi jame augti ir pražįsti visi daigeliai. Jei koks daigelis sunyks, tai darželis nebeatrodys toks gražus ir nebus toks, kokio norėjo Dievas. Be to, toje vietelėje tuojau ims dygti kokia nors piktžolė. O Tėvynės meilė yra kaip tik viena gražiausių to darželio gėlių. Ji stumia žmogų prie tokių didvyriškų darbų, kurie be šitokios meilės niekuomet nėra padaromi. Ji duoda žmogui jėgų pasiaukoti ir darbuotis. Todėl žmogus, nemylįs savo tėvynės, nėra, galima sakyti, pilnavertis žmogus. Jo širdyje yra didelė spraga ir tuštuma.“

 Giedojo Kalvarijos kalnus

 Baigiantis šv. Mišioms, vyskupas prisiminė, kaip 1990 m. Kovo 11-osios naktį, kai Vilniuje vyko posėdis dėl Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo, Telšių šv. Antano Paduviečio Katedroje buvo giedamos Žemaičių Kalvarijos kalnų giemės. „Įsimąstėme tuomet ne tik į mūsų Tėvynės nueito kelio praeitį, tačiau prašėme stiprybės ir vieni kitiems ištverti būsimuosius Tėvynės „kryžiaus kelio“ etapus, kurie prasidėjo jau visai netrukus – blokada su savo sunkumais, trėmimai į Sibirą, Sausio 13-osios išbandymai ir ekonominiai sunkumai, kurių akivaizdoje šiandien vėl esame“, – pasakojo ganytojas ir ragino žmones neišsigąsti gręsiančių sunkumų, bet prašyti Dievo stiprybės ir prisiminti Jo nueitą sunkų Kryžiaus kelią.

Klier. Antanas ŠNEIDERAITIS
Autoriaus nuotraukos