Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus 
kunigų seminarija   

„Kad pasaulyje būtume MEILE...“

 Kaip kasmet, taip ir šiemet Didįjį Ketvirtadienį į Telšių šv. Antano Paduviečio katedrą susirinkę vyskupijos kunigai kartu su ganytoju Jonu Boruta SJ aukojo Krizmos šv. Mišias. Jų metu pamokslą sakė Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vicerektorius studijų reikalams Viktoras Ačas. Išsakytas mintis norėtume pateikti ir Jums, mieli skaitytojai.

 „Gerbiamas Ekscelencija, mieli broliai kunigai, klierikai, brangūs vienuolinio gyvenimo atstovai ir pasauliečiai.

 „Viešpaties malones giedosiu per amžius“ – būtent šitaip giedojome, iš pačios širdies gelmių traukėme psalmės priegiesmį Viešpačiui, nes būtent dėl to šiandien, šioje iškilmėje, ir susirinkome, kad visi drauge, t.y., kunigai, diakonai, Dievo tauta ir Vyskupas, giedotume padėkos giesmę Viešpačiui už tarnaujančiosios kunigystės ir iš Krikšto išplaukiančiosios kunigystės dovaną.

 Kunigiškųjų pažadų atnaujinimas ir aliejų pašventinimas yra du pagrindiniai ženklai, charakterizuojantys šią šventę. Tai yra tie ženklai, kurie išreiškia mūsų tikėjimą į pakrikštytųjų bendrąją kunigystę ir į įšventintųjų tarnaujančiąją kunigystę.

 Bet tam, kad šlovinimo giesmė, kylanti iš šiandienos liturgijos, netaptų paprastu ritualu, būtina įeiti į gilią paslapties sampratą. Tos paslapties, kurią šiandien švenčiame.

 
Šiandien taip pat girdėjome Evangelijos žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane.“  Mieli broliai seserys Kristuje, šiais žodžiais Jėzus nusakė savo identitetą, kurį šiandien susirinkę patvirtiname savo tikėjimu. Juk tik dėl to, kad  Jėzus yra Dievo pateptasis, šiandien visi drauge su Jėzumi ir kaip Jėzus galime tarti: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane.“

Taigi, ką reiškia žmogui turėti Viešpaties Dvasią? Pirmiausia, būti prisipildžiusiu Dievo meilės.

Kelias, kurį Dievas pasirinko įeiti į pasaulį, yra žmogaus širdis. Kelias perkeisti pasaulį pagal Dievo valią yra žmogaus meilė. Ir žmogus tiek yra vertas, kiek jis sugeba mylėti. Būtent dėl to apaštalas Paulius sakė, kad „jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.“

Taigi, kaip viskas priklauso nuo Kristaus meilės, taip Bažnyčios gyvenimas priklauso nuo kunigo meilės. Bet kodėl? Ar galima būti kunigu, bet neturėti meilės? Galima, bet tai be galo pavojinga. Štai Apreiškimo Jonui knygoje skaitome: „Žinau, kad esi ištvermingas, kad dėl mano vardo nenuilsdamas kentėjai vargus. Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, – jei neatsiversi, – tai aš ateisiu ir išjudinsiu iš vietos tavo žibintuvą.“

Mieli broliai seserys Kristuje, šiandien susirinkome, kad prisimintume ir iš naujo įžiebtume savo pirmąją kunigišką meilę. Tik degdami šia meile, pirmykšte jaunatviška kunigystės meile, išliksime autentiški Dievo liudytojai šiame pasaulyje.

Jėzus kartą savo mokiniams pasakė: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ Mes, kunigai, esame pirmieji, kurie turėtų degti. Esame konsekruoti ne tam, kad nuveiktume kažką, bet tam, kad pratęstume įsikūnijusį Kristų žmonijos istorijoje. Matyti kunigą, reiškia matyti meilę, kuri pareina iš Kristaus, ir tai yra mūsų originalumas, tai yra mūsų kunigiškosios tarnystės identitetas.

Kunigas bus meilės pranašas, jei bus persiėmęs Kristaus jausmais, jei kiekvienam sutiktam žmogui savo akimis, savo veiksmais ir galiausiai savo žodžiais perteiks Kotrynos Sienėtės žodžius: „Koks stebuklas, kad tu esi!“ Juk kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra stulbinanti dovana žmonijai. Šį Didįjį Ketvirtadienį turėtume pirmiausia vienas kitam ištarti: „Koks stebuklas, kad tu esi, tiesiog esi nepakartojamas!“ Tokiu būdu kiekvienas galėsime išgirsti Tėvo balsą: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“

Visi dogminės teologijos kurse išmokome, kad pačioje Trejybės širdyje yra abipusė meilė: Tėvas myli Sūnų ir Sūnus myli Tėvą, ir ta abipusė meilė tarp Tėvo ir Sūnaus yra Šventoji Dvasia. Šią dogminę mintį pratęsdamas mokytojas Eckhartas XIV a. sakė: „Tėvas šypsosi Sūnui ir Sūnus šypsosi Tėvui, ir šis abipusis šypsnys gimdo malonumą, o malonumas gimdo džiaugsmą, iš kurio kyla meilė.“ Taigi Dievo džiaugsmas yra Dievo meilė. Iš to seka, kad būti Dievo liudytojais, reiškia būti meilės pranašais. Ir tik dėl to buvome konsekruoti, kad būtume pasaulyje MEILE.
 

Šiandien tam ir susirinkome, kad iš naujo atrastume savo identitetą, kad atnaujintume savo įsipareigojimą tiesa, konkrečias veiksmais vykdyti meilės tarnystę, kuri žūt būt turi prasiplėsti iki atleidimo. Meilė negali laukti, pasaulis taip pat negali laukti. Pasaulis laukia iš mūsų visiško atsidavimo. Atsidavimo, prilygstančio santuokinei meilei.

Jau dabar atnaujinkime kunigystės pažadus, atnaujinkime pirmykštės kunigiškos meilės įkarštį, vienas kitam atleiskime ir vienas kitą palaikykime, nes šiandien ne šiaip sau, bet Šventas Ketvirtadienis, mūsų tarpe yra Kristaus Kraujas. Amen.

 Antano ŠNEIDERAIČIO nuotraukos