Seminarijos metų prisiminimai ir apmąstymai
Brangūs seminaristai, filosofai ir teologai,
praėjusio birželio 19 dieną popiežius Benediktas XVI iškilmingai pradėjo Kunigų
metus ir pastaraisiais mėnesiais ne kartą priminė jų tikslą, kuris yra
paskatinti visus kunigus viduje atsinaujinti, idant Evangelija šiandieniame
pasaulyje būtų liudijama dar galingiau bei veiksmingiau (Benediktas XVI,
Laiškas pradedant Kunigų metus, 2009 birželio 16).
Kaip ženklą dėkingumo Viešpačiui už dovaną, kurią panorėjo man suteikti,
pašaukdamas būti Jo tarnu, sumaniau
prisiminti
laiką, kai šis pašaukimas vis labiau aiškėjo ir tvirtėjo, kol tapo džiugiu
vidiniu įsitikinimu. Tai buvo seminarijos, teologijos studijų metai. Dalinuosi
mintimis apie juos, tikėdamasis rasti atgarsį jumyse ir galbūt padėti jums,
dabar išgyvenantiems tokį patį laiką.
Šias mintis pavadinau Seminarijos metų prisiminimais ir apmąstymais. Norėčiau
šeimyniškoje dvasioje pasidalinti keletu fragmentų patirties iš teologijos
studijų periodo seminarijoje, į kurią Apvaizda mane pasiuntė: būtent
Popiežiškojoje Romos Didžiojoje Seminarijoje, įsikūrusioje šalia Šv. Jono
Bazilikos Laterane.
Prisimindamas tą laiką, pateikiu keletą apmąstymų, skatinamas noro pabrėžti kai
kurias seminarijoje įsisavintas nuostatas, auklėjimo kryptis, kurios paskui
pasirodė lemiamomis mano dvasiniam ir sielovados gyvenimui. Tai yra dvasininko,
jau pilnai pasinėrusio į kunigišką tarnystę ir peržvelgiančio savo formavimo
metus, retrospektyvūs pamąstymai. Be abejo, jie nėra išbaigti, tačiau,
tikiuosi, galės būti jums naudingi.
Kalbėsiu apie šiuos 4 konkrečius punktus:
1) seminarijos laikas yra ypatingas ir nepakartojamas;
2) jis man padėjo susidaryti ir sustiprinti gerus žmogiškus ir dvasinius
įpročius;
3) į mano protą ir širdį įspaudė supratimą apie dvasinės plotmės pirmenybę
veiklos atžvilgiu;
4) tai buvo vieta, kurioje išmokau gyventi bendruomenėje.
1) Seminarijos laikas yra ypatingas ir nepakartojamas.
Jis dovanoja auklėjimo atžvilgiu unikalios, lemiamos vertės malones ir aplinką.
Toks intensyvus ir veiksmingas metas daugiau nepasitaiko kituose kunigo gyvenimo
perioduose.
Be abejo, kiekvienas laikas yra šventas, kadangi paliestas Dievo išganančio
veikimo. Kita vertus, akivaizdu, kad kai kurie tiek asmens, tiek ir visos
Bažnyčios istorijos laikotarpiai yra ypatingai reikšmingi kaip visą augimo
vyksmą neišdildomai paženklinantys ir kreipiantys etapai.
Dedami naujo namo pamatai sąlygoja tolesnius statybos plėtros planus. Panašus
dėsnis būdingas subjekto psichologinei raidai, nes yra žinoma, kad ankstyvosios
vaikystės periodas turi esminę įtaką vėlesniems amžiaus tarpsniams. Taip yra ir
kunigo gyvenime.
Kadangi seminarijos laikotarpis suteikia dideles ugdymo ir brendimo galimybes
tiek psichologinėje bei žmogiškoje, tiek ir antgamtinėje plotmėje, jis turi būti
išnaudotas kaip ypatinga, unikali proga, sukurianti kunigo asmenybės atraminę
struktūrą. Viešpats ir Bažnyčia karštai kviečia pilnu ir didžiadvasiu
įsipareigojimu atsiliepti į visas šio turtingo auklėjimo laikotarpio duotas
galimybes. Esate čia, kilę iš įvairių Lietuvos vyskupijų, nes Dievas jus
pašaukė. Kaip vyskupas ir kaip popiežiaus atstovas šių naujų mokslo metų
pradžioje pakartotinai kreipiuosi į kiekvieną iš jūsų žodžiais, kuriuos
Evangelijoje pagal Joną Morta taria Marijai: Mokytojas atėjo ir šaukia tave
(Jn 11,28).
Dievas šaukia tave. Jis nori tavyje įvykdyti savo planą. Jis nori, kad tu
būtum tuo, kuo esi pašauktas būti. Jis nori, kad tu taptum tikru kunigu, jei
toks yra tavo pašaukimas. Visgi, dar pirmiau Jis nori, kad tu būtum tikras
krikščionis ir galiausiai, galėtume sakyti, Jis nori, kad tu būtum tikras
žmogus. Ne žmogaus karikatūra, bet atbaigtas žmogus, atbaigtas krikščionis,
atbaigtas kunigas.
Niekada negalima pamiršti, kad kunigo pašaukimas suponuoja krikščionišką ir
žmogišką brandą, ja remiasi ir be jos negali egzistuoti. Mano atmintyje išliko
Aachem vyskupo Klaus Hemmerle žodžiai, pasakyti 1990 metų Sinode, skirtame
Kunigų ugdymui dabarties aplinkybėse, iš kurio paskui kilo Apaštališkasis
paraginimas Pastores dabo vobis, kuris yra ir jūsų magna charta (didžioji
chartija), nes visas jo V skyrius kalba apie kandidatų į kunigus ugdymą. Vysk.
Hemmerle sakė: Visų pirma gyventi kaip krikščioniui, kad paskui galėtum
tinkamai vykdyti kunigiškąją tarnystę: man atrodo, kad toks yra pagrindinis
šiandienio kunigų ugdymo reikalavimas. Karšta meilė Kristui ir karšta Kristaus
meilė visiems yra kunigo gyvenimo pagrindas. Gyventi kaip pakrikštytajam būti
Kristaus mokiniu kad taptum pajėgus priimti kunigo pasiuntinybę Dievo tautai:
toks yra tikras ugdymo tarnybinei kunigystei kelias. Kunigo specifinis savitumas
suponuoja bendrą buvimą krikščioniu ir mokiniu.
Nėra abejonės: pirmiau už pašaukimą į kunigystę ir kad taptų tikrais kunigais,
visi yra pašaukti būti tikrais krikščionimis, būti tikrais žmonėmis.
Drįstu tvirtinti, kad daug kas kunigo gyvenime priklauso nuo seminarijoje
atlikto darbo. Matydamas jus sėdinčius ir klausančius, prisimenu, kaip ir aš
klausiausi dvasios tėvo ar vyresniųjų homilijų ir kruopščiai pasižymėdavau
mintis: jau tada pastebėjau, nors ir nepilnai tai suvokdamas, kad čia yra
reikšmingi dalykai, kuriuos reikia rūpestingai branginti. Taip elgdamasis,
siekdamas išsaugoti tai, ką mačiau ir girdėjau, surinkau gerą vidinį bagažą,
vėlesniais metais pasirodžiusį labai naudingu. Pastovūs susitikimai su dvasios
vadovu ir rektoriumi, taip pat konferencijos ir teologijos studijos, daugybė
asmeninio ir kartu su kurso draugais praleisto intensyvaus bendruomeninio
gyvenimo momentų, leido suarchyvuoti daug pamokymų. Nors tuo metu nesupratau
visko ir iš karto, šiuose pamokymuose slypinti išmintis ir jėga atsiskleidė, kai
jie buvo nušviesti vėlesnių Apvaizdos man leistų patirti įvykių. Panašiai kaip
ir gamtoje, dvasinės plotmės tiesos sėklos sudygsta, išauga ir atneša vaisių
tik vėlesniame sezone, po ilgo inkubacinio periodo. Taigi, rengimo kunigystei
metu duodamų nurodymų, patarimų ir perspėjimų naudą pravartu matuoti ne vien
dabarties mastu.
2) Seminarija man buvo sporto aikštė, kurioje stengiausi
treniruotis, kad įgyčiau ir sustiprinčiau gerus įpročius: dvasinius ir
žmogiškus.
Dėl blogai suprasto subjektyvistinio spontanizmo, žodis įprotis patyrė
neteisingą kultūrinę agresiją, tad šiandien jis turi būti reabilituotas, iš
naujo suvoktas ir iš naujo pripažintas vertingu.
Aristotelis tvirtino, kad dorybė yra įprotis, tai yra, vidinė nuostata,
įsigyta sistemingai atliekant gerus veiksmus. Taigi, dorybė neatsiranda staiga,
nesileidžia pernelyg spartinama: tiek gamtoje, tiek ir dvasinėje sferoje, laikas
turi savo ritmą ir taisykles, nesuvedamas į greitų produktų norinčių
technologijų siekius. Gerų vidinių nusiteikimų ugdymas reikalauja kantrybės,
ištvermės, perspektyvos pramatymo.
Dėkoju vyresniesiems, padėjusiems man palaipsniui išsiugdyti sielos
discipliną, įgalinančią laikytis tvarkos savo dvasiniame gyvenime, elgsenoje.
Ji padeda lanksčiai organizuoti kasdienius įsipareigojimus, vadovaujantis
vertybių hierarchija, kuri leidžia parinkti tinkamą darbų laiką ir atlikimo
būdą, apsaugo nuo lengvabūdiškumo ir nuo plaukimo pasroviui.
Išorinės dienotvarkės reguliuojamas seminarijos gyvenimas padėjo man tvarkyti
savo laiką, apmąstant ir išdėstant jį, kaip dera, nuosekliai ir ryžtingai. Šie
geri įpročiai vėliau pagelbėjo net ir labai intensyvioje sielovadoje likti
ištikimu esminiams kunigo įsipareigojimams: maldai, studijoms, kunigiškai
brolystei.
Ne kartą pastebėjau, kad ydinga kunigo laikysena sielovados tarnystėje beveik
visada pateisinama teologiniais išprotavimais turi įtakos ir kitiems
žmonėms, sukelia nelemtą atoveiksmį, įsuka užburtą ratą, dėl kurio priežastimi
imama laikyti tai, kas iš tiesų yra pasekmė. Pavyzdžiui, pamenu vieną savo
draugą kleboną, kuris buvo įpratęs neribotai ilgai kalbėtis, tuo būdu
įtraukdamas žmones į ištęstus pašnekesius: po to jis skųsdavosi, kad yra
priverstas apleisti daug dalykų, nes su juo bendraujantys žmonės niekaip
nepabaigia plepėti.
Plaukiant kunigiškojo gyvenimo jūra, labai svarbu tvirtai laikyti išminties
vairą ir nesileisti nešiojamam srovių bei permainingų vėjų. Jeigu stinga
sugebėjimo nusistatyti dvasinį kursą ir jo ištikimai laikytis, besiblaškanti
sielovada ir dreifuojantys, nevaldomi santykiai lengvai gali baigtis laivo
sudužimu.
Tad seminarijoje vykdomo darbo su savimi centre yra būtinas įsipareigojimas
askezei. Tik taip bus užsiauginti stiprūs vidiniai raumenys, vėliau
įgalinsiantys tinkamai atlikti sunkius, kartais tiesiog akrobatiškus
apaštalavimo pratimus ir nugalėti neretai klastingus iššūkius, su kuriais
neišvengiamai teks susidurti. Šis asketinis išsiugdymas, kaip tvirtino Jonas
Paulius II, pasiekiamas, priprantant prie tvarkos, neturto, pasiaukojimo,
apsimarinimo, savo norų valdymo. Popiežius šią mintį apibendrino, sakydamas,
kad geras charakteris yra tikras gyvenimo lobis (Jono Pauliaus II kalba
seminaristams šv. Petro bazilikos Romoje šv. Pauliaus koplyčioje, 1979 m. spalio
13).
Šiuose žodžiuose ataidi mintys, kurias girdėjau, kai mano seminarijoje lankėsi
garbingas popiežius Paulius VI: stenkitės, kad jūsų elgsena būtų tvirta, rimta
ir tiesi. Būkite iš tiesų energingi... Kunigo charakteris turi būti pritaikytas
šiai dvasinei ir moralinei energijai (Paulius VI, Romos Didžioji Seminarija,
1971 vasario 20).
3) Kitas man labai pagelbėjęs auklėjimo prioritetas buvo
dažnas ir karštas raginimas palydėtas įtikinamo asmeninio liudijimo kuriuo
mano mokytojai pabrėžė dvasinės plotmės pirmenybę veiklos atžvilgiu.
Šiandien vis labiau gresia veiklos infliacijos pavojus. Dažnai vyrauja
įsitikinimas, akivaizdžiai parodomas ne teoriškai, bet praktiškai, kad veiklos
gausa yra būtina ir pakankama apsčių sielovados vaisių sąlyga. Tuo būdu į
dvasinę, apaštalavimo plotmę neteisingai perkeliamas veiksmingumo kriterijus,
kuris daugių daugiausia galioja technikos, ekonomikos plotmėje. To pasėkoje
pamirštama, kad Dievo Karalystės statymas reikalauja paklusti logikai,
taisyklėms, besiskiriančioms nuo grynai žmogiškųjų: tai evangelinės nuostatos,
kurias nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties Dvasia visada nurodo Bažnyčiai.
Nepamiršk siekti šventumo, nes tik šventieji sugeba statyti Bažnyčią ir pasaulį
daryti žmoniškesniu: šis dvasios tėvo posakis beveik visada pasigirsdavo mūsų
pokalbiuose. Jis niekada nepaliovė skambėjęs mano viduje. Tai žodžiai,
atkartojantys pastovų popiežiaus Magisteriumą. Iškilmingai pradėdamas Didįjį
Jubiliejų, Jonas Paulius II priminė, jog Šventoji Dvasia mus kviečia džiugiai
ir didžiadvasiškai atsiliepti į pašaukimą šventumui, kad vis labiau būtume
vilties ženklu šiandienėje visuomenėje, žengiančioje į trečiąjį tūkstantmetį
(Jonas Paulius II, Homilija, pasakyta šv. Kalėdų II Vakarinėje, 1999 gruodžio
25). Taip pat ir užbaigdamas Didįjį Jubiliejų, savo pranašiškame Apaštališkajame
laiške Novo Millenio Ineunte, apibendrinančiame kelius, kuriais Bažnyčia turi
eiti trečiajame tūkstantmetyje, popiežius primygtinai tvirtino: Pirmiausia
nesvyruodamas sakau, kad visa pastoracija turi būti orientuota į šventumą
(NMI30).
Šventumas gi, kaip mums primena Evangelija (plg. Mk 10, 17-27), reiškia ne tik
įsakymų vykdymą, bet ir pasiryžimą dėl tobulumo parduoti viską ir sekti paskui
Jėzų. Tai, be abejo, neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma
(Mk 10,27).
Kad būtų galima eiti pirmyn evangelinio šventumo keliu, reikia įgyti bei
palaipsniui tobulinti kitą esminį žmogišką ir dvasinį gebėjimą, kurio iš
kunigo pareikalauja jo tarnystė: tai sugebėjimas konstruktyviai išgyventi
neišvengiamus sunkumus. Vis akivaizdžiau įsitikinau, kad laikysena, su kuria jie
pasitinkami, yra lemiama: tiesiog kenčiami sukandus dantis, sunkumai gimdo
sieloje pasyvią rezignaciją arba irzlų atmetimą, bet nešami su nukryžiuotu ir
prisikėlusiu Jėzumi, jie tampa ypatinga džiaugsmo ir malonės versme. Tuo būdu
suvokiau, kad problemos yra panašios į malkas: šiaip jos sunkios, bet jeigu
meilėje sudeginamos, pavirsta šviesa ir šiluma, o degimo vyksme palengva
mažėja ir jų svoris.
Ir atvirkščiai: kaip įmirkdamos malkos didėja ir sunkėja, taip atsitinka ir su
problemomis, jei gaištame laiką, apverkdami save.
4) Kitas esminis momentas, kurį randu Seminarijos
laikotarpyje, tai bendruomeninis ugdymas.
Jis privalo būti pedagoginio ir saviugdos darbo viršūnėje, turint omenyje
kunigo tapatybės ,ryšinį pobūdį (PdV 12). Kunigas, būdamas bendruomenės
žmogumi (PdV 18), yra žmogus kitiems. Iš tiesų, kunigo tarnybai būdinga
radikali,,bendruomeninė forma, ir ją galima vykdyti tik kaip bendrą darbą (PdV
17).
Todėl Seminarija yra schola amoris (meilės mokykla), kurioje, darbuojantis
ugdytojams ir veikiant Šventajai Dvasiai, išmokstama sunkaus ir įkvepiančio meno
kurti bendruomenę: būtent šis evangelinis sugebėjimas leidžia vėliau vykdyti
kunigui charakteringą amoris officium (meilės tarnybą).
Kurdami tarpasmeninius santykius, kiekvienas iš mūsų naudojamės tam tikru
skaičiumi bendravimo dažnių, kurių dėka gerai sutariame su vienais žmonėmis,
bet sunkiau suprantame kitus. Reikia praplėsti mūsų asmenybės imtuvo
diapazoną, kad galėtume priimti kuo platesnį komunikacinių stočių spektrą.
Kuo labiau išaugs mūsų turimų bendravimo moduliacijų laukas ir kokybė tai,
ką šv. Paulius vadina pajėgumu tapti visiems viskuo (plg. 1 Kor 9, 22) tuo
geresnis ir veiksmingesnis bus mūsų bendravimo potencialas. Kunigo atveju tam
reikalinga palaipsniui įgyti ne tik bendrų dorybių, bet ir konkrečių, kurios
apibūdina bendruomenės prievaizdą ir vadovą [...]: ištikimybė, nuoseklumas,
išmintis, svetingumas, palankus meilingumas, tvirtumas esminiuose dalykuose,
[...] asmeninis nesuinteresuotumas, kantrybė, kasdienio triūso mėgimas,
pasitikėjimas slaptu malonės veikimu, kuris tampa matomas paprastuose žmonėse ir
vargdieniuose (PdV 26). Kad su laiku deramai nušlifuotų, ištobulintų gebėjimą
bendrauti, kiekvienas kunigystės kandidatas turi pratintis nuolat peržengti
save: taigi ir perdėtai neprisirišti prie savo paties polinkių bei požiūrių, ir
suteikti savo konfratrams tokias sąlygas, kuriomis jie laisvai galėtų vystyti
savo talentus bei sugebėjimus be pavydo, įtarinėjimų ir rungtyniavimo (PdV 28).
Vadinasi, reikia palaipsniui išsilaisvinti iš egoizmo arba egocentrizmo: asmens
patologijos, gimdančios individualizmo sindromą. Tarp jam būdingų simptomų yra
verkšlenimas (= subjekto polinkis skųstis išoriniais sunkumais, nors tikrumoje
jie kyla iš vidaus), kriticizmas (kompulsyvus polinkis į nuolatinius,
nesibaigiančius ginčus, glaudžiai susijęs su paslėpta puikybe ir išreikštu
negatyvizmu) bei utopiškas fantazavimas (pasižymintis veiksmingo sąlyčio su
tikrove stokojančiomis svajonėmis kaip būtų gražu, jei...).
Kad būtų galima pagyti iš tokios egocentriškos patologijos arba nuo jos
apsisaugoti, yra labai svarbu ieškoti ne tik atitinkančių charakterių -
santykių su panašiais asmenimis, bet taip pat nebėgti ir nuo santykių su
nepanašiais žmonėmis mokytis priimti skirtingų požiūrių, pomėgių pateikiamus
iššūkius. Tai reikalauja santykių praktikos, kuri žmogui siekiant peržengti
save ir kurti naujus bendravimo būdus jį sustiprina, brandina, papildo ir
atbaigia. Iš tiesų, tinkamai išgyventa santykių trintis pasižymi šlifuojančiu
ir skaistinančiu poveikiu. Šiuo atveju asmuo tampa brandesnių ir žmoniškesnių.
Ir priešingai, jei charakterių skirtumai yra išgyvenami be meilės, jie
tarpasmeninius santykius pripildo įtampos, iššaukia daugiau ar mažiau atvirus
konfliktus.
Vienas Pastores dabo vobis teiginys mane visada paskatina rimtai sąžinės
peržvalgai: Šiuolaikiniai žmonės, dažnai pasmerkti gyventi minioje ir
vienatvėje, [ypač dideliuose miestuose,] vis labiau pradeda branginti
bendruomenės jausmą. Šiandien tai vienas iškalbingiausių ženklų ir vienas
veiksmingiausių kelių Evangelijai skelbti (PdV 43).
Iš tiesų, greta dėkingo savo vyresniųjų ir mokytojų prisiminimo, vienas iš
gražiausių palikimų, kuriuos davė seminarijos metai, yra su bičiuliais užmegzta
draugystė, leidusi man augti; brolystė, kuri tęsėsi ir tvirtėjo sielovados
tarnystės metais, kunigų bendruomenę padarydama mano tikra šeima, mano namais.
Tokia mintimi ir užbaigiu šiuos prisiminimus ir pamąstymus. Jie yra tarsi
paveikslas, ikona, kuri viską apibendrindama parodo, kas yra seminarija ir koks
turi būti jos gyvenimas. Šį paveikslą, reziumuojantį visos Bažnyčios savimonę ir
patirtį, radau viename Italijos vyskupų dokumente. Kas yra Seminarija?
Seminarija... yra tam tikras tęsinys apaštalų bendruomenės, susibūrusios aplink
Jėzų, klausančios Jo Žodžio, keliaujančios į Velykų patirtį laukiančios
išsiuntimo (Italijos Vyskupų Konferencija, Seminarijos ir pašaukimai į
kunigystę, 1979, n. 69). Visiems linkiu patirti šią bendrystę ir draugystę su
Kristumi ir tarp jūsų. Ji būtinai panardina į Velykų slėpinį: Kristaus Velykų,
tampančių mūsų Velykomis, kurios padarys mus Dievo žmonėmis, žmonėmis
kitiems, bendruomenės žmonėmis.
Jo Ekscelencija arkivyskupas Luigi BONAZZI
Apaštališkasis Nuncijus Lietuvoje
Antano ŠNEIDERAIČIO nuotraukos
