Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus 
kunigų seminarija   

Popiežiaus primatas ir tikėjimo išsaugojimas

Vasario 22 d. Bažnyčia savo liturgijoje švenčia Apaštalo Petro Sosto šventę. Šia proga pravartu pažvelgti į kai kuriuos mūsų tikėjimo aspektus, ypač aktualius Bažnyčios gyvenimui ir jos išlikimui.

Naujajame Testamente randame dvi pagrindines vietas, kurios suponuoja ir apsprendžia Petro primatą.

Evangelija pagal Matą taip liudija apie Jėzaus ir jo mokinių dialogą Pilypo Cezarėjos apylinkėse: „Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas“ (Mt 16, 13 – 20).

Su minėtu Petro išrinkimu išskirtinai siejasi ir Evangelijos pagal Joną liudijimas: „Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, - kitas tave perjuos ir ves, kur tu nenori“. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ (Jn 21, 15 – 19)

Minėtose Evangelijos ištraukose pirmiausia pastebime viso Naujojo Testamento, ypač Evangelijų, konstituojantį momentą – būtent pagrindinis veikėjas, formuojantis išganymo istorijos foną, yra Kristus. Abiem atvejais Kristus formuoja Petro pasiuntinybės charakterį. Evangelijoje pagal Matą Jis klausia mokinius apie tautos požiūrį į Jį, analizuoja apaštalų ir Petro atsakymus, galiausiai savo žodžiais suformuoja būsimos Petro pasiuntinybės charakterį. Ir Evangelijoje pagal Joną pats Kristus kreipiasi į Petrą tris kartus ir suteikia jam įpareigojimą tikinčiųjų atžvilgiu, galiausiai pranašauja jo ateitį ir gyvenimo pabaigą. Suvokdami esminį Kristaus vaidmenį Naujajame Testamente, Jo kaip Mesijo ir Viešpaties statusą, galime pastebėti savotišką Jo, kaip būsimos Bažnyčios tapatybės formuotojo, charakterį. Kristus aiškiai suponuoja savo misijos tęsimą tiek išsirinkdamas apaštalus, tiek suteikdamas Petrui primato galias, tiek pavesdamas Mariją ir Joną vieną kitam po kryžiumi. Tuokart Jis leidžia suvokti ir savo kaip Išganytojo vienatinumo charakterį. Šioje biblinės logikos slinktyje aiškiai pastebima Kristaus tęstinumo Bažnyčioje ir Bažnyčios kaip iš Kristaus kylančios tikrovės dimensija. Šia prasme logiška ir bibliškai nepriekaištinga yra Bažnyčios Tėvų ir Magisteriumo pozicija, kurios Bažnyčioje visada buvo preciziškai laikomasi, būtent kad šios Naujojo Testamento vietos aiškiai įrodo Petro primato kilmę iš paties Išganytojo ir glaudų Petrui suteiktos pasiuntinybės ryšį su Kristaus dieviškumo išpažinimu.

Galiausiai pravartu prisiminti vieną svarbiausių biblinės egzegezės principų: kiekviena Šventojo Rašto vieta turi būti suprantama visame Biblijos kontekste. Suprasdami tai, pastebime, kad Kristaus misija akivaizdžiai apima visų laikų žmoniją soteriologine prasme: „Aš esu Alfa ir Omega“, - sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Apr 1, 8). Jau pradėjęs savo apaštalinę misiją, Paulius taip liudijo apie Kristų: „O Kristus viešpatauja jo namuose kaip Sūnus, ir tie namai esame mes, jeigu išlaikysime vilties drąsą ir pasididžiavimą“ (Žyd 3, 6). Šią Naujojo Testamento mintį plėtojo ir Origenas, kalbėdamas apie ontologinį Kristų. Taigi Kristus Naujojo Testamento sampratoje reprezentuoja Dievo visagalybę ir suprantamas kaip tas, kuris visą kūriniją grąžina Tėvui (plg. Jn 3, 35). Šia prasme Kristaus žodžiai ir veiksmai – pvz., Eucharistijos įsteigimas, mirtis ir Prisikėlimas – įgyja visiems amžiams aktualią prasmę. Suvokdami šiuos žodžius Bažnyčios kaip mistinio Kristaus Kūno kontekste, galime suponuoti, jog Kristus galėjo savo žemiškosios misijos metu formuoti savo aplinkoje tokius dėsningumus, kurie turėjo tęstis jo sekėjų bendruomenėje po Jo Prisikėlimo. Galiausiai Šventosios Dvasios atsiuntimas ir Apaštalų darbų pateiktas liudijimas, aiškiai liudija Bažnyčios kaip tokios atsiradimą ir leidžia suprati šį išganymo realizacijos ir tęstinumo laike principą.

Analizuodami minėtus Evangelijos tekstus, pastebime, jog Petro primato įsteigimas susijęs su Petro išpažinimu, būtent Petras viešai pripažįsta Kristaus dieviškumą ir priima savo būsimą galią. Čia galime atrasti Petro primato paskirtį – būtent Petro tarnybos esmė yra tikėjimo autentiškumo garantavimas Bažnyčioje. Suvokdami, jog Bažnyčios pagrindas ir ją pačią apsprendžiąs momentas yra tikėjimas Kristumi, suvokiame ir Petro vietos Kristaus Bažnyčioje išskirtinumą. Iš Tėvo apreiškimo plaukianti Petro savivoka liudija apie jo tarnybos susietumą su Šventosios Dvasios vadovavimu – ypatingu būdu tai patvirtino I Vatikano Susirinkimas 1870 m., paskelbdamas Popiežiaus neklystamumo dogmą. Bažnyčios statymas ant Petro – Uolos skamba kaip nuoroda į konkrečią istorinę tikrovę, atlaikančią ne tik pasaulio, bet ir piktosios dvasios puolimą. Galiausiai surišimo– atrišimo momentas hebrajų semantikoje suponuoja realios valdžios buvimą.

Minėti egzegetiniai momentai buvo gana aiškūs Bažnyčios Tėvams, kuriuos tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčia visada laikė teisingo Apreiškimo pažinimo garantu. Ankstyvoji Bažnyčia visada pripažino Petro primatą kaip neatskiriamą Bažnyčios gyvenimo dalį, laikydama šį darinį ortodoksalaus tikėjimo Bažnyčioje garantu. Sekdami jau minėtu Kristaus tęstinumo Bažnyčioje principu, jie nedviprasmiškai įvardijo, jog Petro tarnyba nesibaigė su apaštalų kunigaikščio mirtimi, bet tęsiasi tuose asmenyse, kurie pagal apaštalinės sukcesijos eigą tapo pirmojo apaštalo įpėdiniais, būtent Romos vyskupuose. Apaštalinės sukcesijos momentas, kaip apaštalų tarnybos perdavimas jų pačių išrinktiems ir konsekruotiems asmenims, būtent vyskupams, taip pat yra sudėtinė patristinio liudijimo detalė. Bažnyčia statoma ant vyskupų luomo, - tai akivaizdu ypač šv. Ignaco Antiochiečio laiškuose, kuriuose matome autentišką pirminės Bažnyčios susitvarkymą. Petro kaip apaštalo tarnyba pagal minėtą principą taip pat perduodama vienam iš vyskupų, kuriam pavaldi Bažnyčia, „aplaistyta Petro kankinystės krauju“, būtent Romos Bažnyčia. Pirmųjų amžių Bažnyčia tvirtai laikėsi įsitikinimo, jog Romos vyskupas, kaip apaštalo Petro galių perėmėjas, yra autentiškas liudytojas ir aukščiausias autoritetas dogmatiniuose dalykuose. Pirmasis iš Bažnyčios Tėvų tai konstatavo šv. Irenėjas, įvardydamas Romos vyskupus kaip Petro įpėdinius.

Bažnyčia visada tvirtai laikėsi Romos vyskupo primato tiek doktrininiuose, tiek disciplinariniuose dalykuose. Krikščioniškosios Antikos laikotarpiu subrendo Viduramžiais įtvirtintas pontifikato statusas Bažnyčioje, kuris dvasiniu primato pagrindu nekito iki šių dienų, nepaisant pasikeitimų Bažnyčioje, kintančio Bažnyčios ir popiežijos santykio su pasauliu ir paties pontifikato istorijos vingių. Šis Popiežiaus primato momentas visada buvo Katalikų Bažnyčios dogmatinės stiprybės pagrindas, padėjęs Katalikų Bažnyčiai peržengti sudėtingus, kartais dramatiškus istorijos lūžius. Galiausiai primato savivoką dogmatiškai atbaigė I Vatikano Susirinkimo Popiežiaus neklystamumo dogma, preciziškai atskleidusi, kaip konkrečiai funkcionuoja Mato Evangelijoje (plg. Mt 16, 18) ištarti Kristaus žodžiai. Minėta dogma galutinai atskleidė Petro primato realybę kaip ne tik istorinį darinį, bet gilias šaknis turinčią mistinio Kristaus Kūno dimensiją, gyvybiškai būtiną pačios Bažnyčios išlikimui ir misijai, būtent: popiežius, kalbėdamas ex cathedra tikėjimo ir moralės reikaluose, neklysta.

Minėtas dogmatinis pagrindas, atkreipiant dėmesį pirmiausia į egzegetinį momentą, galiausiai yra pakankamas pagrindas ir dialoge su ortodoksais ir ypač protestantais, kurių prieštara kyla daugiau iš mentaliteto aspektų (pirmuoju atveju) arba istorijos kataklizmų įtakos (antruoju atveju). Katalikų Bažnyčia, pripažindama kai kuriuos jos vardu darytus sprendimus istorijos klaidomis, vis dėlto tvirtai laikosi įsitikinimo, kad jos istoriniame organizme būtent dėl autentiško tikėjimo, arba ortodoksijos, išlaikymo visada išliko Kristaus mistinis Kūnas, - ir būtent šiame procese Popiežiaus sostas, vykdydamas savo funkciją išsaugoti tikėjimą visuotinėje Bažnyčioje, suvaidino lemiamą vaidmenį.

Galiausiai popiežiaus vieta Bažnyčioje glaudžiai siejasi su kristologinėmis ištakomis , vyskupų atsakomybe ir gilia tarnavimo – ne valdymo – tapatybe. Šie momentai yra popiežiaus valdžios, kokia ji egzistuoja Bažnyčioje, kontekstas. Jie neriboja jos praktiškai, kadangi per se primatas yra absoliučiai nepriklausomas nuo bet kokių Bažnyčios ar juolab pasaulio jėgų, tačiau dogmatiškai padeda suvokti, kaip giliai popiežiaus tarnyba įsišaknijusi Bažnyčios prigimtyje, ypač turint omenyje kristologinį išganymo plano matmenį. Galiausiai ir pontifikato istorija, atsižvelgiant ne tik į tendencingai eskaluojamus momentus, bet ir į asmenybių visumą, istorinio proceso prigimtį ir ypač šventuosius ir labiausiai nusipelniusius popiežius ir jų bendradarbius, taip pat turint omenyje pastarojo laiko popiežius, atgręžia mus į popiežiją ir jos praeitį kaip į didingą institutą, realiai nusipelniusį Katalikų Bažnyčios raidai ir preciziškai atlikusį Kristaus Romos vyskupui pavestą misiją būti visuotinę Bažnyčią „nešančia“ ir jos tikėjimą neklystamai saugančia jėga.

Seminarijos archyvo inf.