O, kad išgirstumėt šiandien, ką
jums Viešpats byloja: tegul jūsų širdys nebūna storžievės( S 95, 7)
Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus
kunigų seminarijoje kovo 11 14 d. klierikams vyko gavėnios rekolekcijos. Jas
vedė bažn. t. dr. kun. Marius Venskus. Jų metu buvo vedamos ne tik
konferencijos, kurias dar apžvelgsime, bet ir daug įvairių maldos praktikų ne
tik įprastos liturginės valandos, bet ir kalbamas rožančius, giedamos litanijos
bei dar daugiau. Taip pat buvo skirta ir laisvo laiko pamąstymams, kad šios
susitelkimo dienos būtų kuo vaisingesnės kiekvienam asmeniškai.
Ateina
metas, kada turime naujai pažvelgti į mus supančią aplinką, šalia esantį artimą,
o svarbiausia į patį save. Tam būtina nurimti savyje, savo kasdienybėje, kad
visą savo būtį patikėtume Viešpaties globai. Būtent tam nerandame geresnio būdo
kaip rekolekcijos, ypatingai gavėnios laike, kuomet kiekvienas, pažymėtas
neišdildomu krikšto antspaudu, yra kviečiamas vis giliau mąstyti, kokia kaina
buvome atpirkti.
Tyloje nuskaistinti širdis
Įvadinėje konferencijoje buvome
raginami vis labiau kreipti dėmesį į esmę, į tuos dalykus, kurie pasitarnauja
kelyje į amžinojo Tėvo namus ir tik nuo mūsų pačių priklauso kiek mums duoda
gavėnia. Juk niekas nepatikrins mūsų vidinės būklės, bet patys buvome raginami
suvokti, jog būtina rasti šioje gavėnioje kažką naujo, kad tai neliktų tik kaip
kasmetinis eilinis pagarbos Kristaus kančiai laikas. Esmė tai įsigilinti į
savo širdį, kad nuskaistinti dvasinės tylos galėtume suprasti tikrąją tiesą apie
save. Neveltui pirmasis rekolekcijų vadovo reikalavimas tyla. Paradoksas,
tačiau iš tikro kuomet įsiklausome į tylą, ji pradeda mums kalbėti tokiu
nuostabiu balsu, kokio neišgirsime jokiame pasaulio triukšme. Taigi šios ramybės
ir girdėtų minčių nušviesti po konferencijos skirtu laiku mąstėme dvejais
pagrindiniais klausimais: kas yra tie dalykai, kuriuose aš pats nuo savęs
slepiuos ir, ar tos rekolekcijos bus kitokios, nei praėjusios, nes daugumai jos
jau ne pirmos.
Pastangos atsinaujinti
Antrojoje
konferencijoje rekolekcijos buvo pristatomos kaip kelionė. Vien tik pasninkas,
išmalda, nesilinksminimas neužpildo tikrosios gavėnios prasmės. Gali atrodyti,
kad gavėnia tai sąstingio laikas, tačiau iš tikro joje to labai maža ir
neveltui jai priskiriame kelionės įvaizdį. Visas Dievo Žodis gavėnioje byloja
apie kitimą iš kažko seno į naują, pavyzdžiui, pranašo Jonos arba Izraelio
protėvio Abraomo kelionės tikslus bei prasmę. Vadovas pasiūlo ir mums kelionę į
Mylimojo gyvenimą, į Jo artimą draugystę, gyvą įsijautimą į Jo kančią. Kai mes
suvoksime, kaip besąlygiškai esame Dievo mylimi, tada jautriai, visu savo
gyvenimu priimsime tai, jog Kristus mirė būtent už mane, ne už pilką minią. O su
šios meilės ir aukos pajautimu palaipsniui ateina ir suvokimas, jog esame ne
vergų, ne engiamųjų, bet draugų dalioje. Todėl ir mąstėme apie tai, kas trukdo
pilnai patikėti Dievo meile ir Jam atsiduoti.
Kas gali užslopinti mūsų pašaukimą?
Kitoje
tos dienos konferencijoje buvo tęsiama ir gilinama antrosios pokalbio tema. Juk
kiekviena kelionė turi tikslą, o gavėnios kelionės tikslas tik vienas
šventumas. Norint jį pasiekti, būtina atrasti savo tikrąjį pašaukimą, nes, kai
žmogus neranda savo pašaukimo, nėra laimingas ir nedaro laimingo dėl to nei
pašaukimo Davėjo, nei savo artimo. O kunigų seminarijoje visi esame būtent tam,
kad atpažintume savo pašaukimą. Pašaukimas tai kasdienis atsakymas Dievui
taip. Esame raginami mąstyti apie dalykus visuomenėje, kurie bando užslopinti
mūsų pašaukimą, nes šiuolaikinė aplinka nėra palanki augti kunigystės daigams.
Tačiau kartu yra ir begalinis pasitikėjimas mumis tikinčiųjų tarpe, todėl turime
tą nenupelnytą pašaukimą išskleisti visame jo grožyje, kad pateisintume į mus
dedamas viltis. Autentišką pašaukimą lydi įvairūs išoriniai ženklai, per kuriuos
jis atpažįstamas: tvirtas tikėjimas tuo, ko moko Kristus ir Jo Bažnyčia; mūsų
gera intencija tapti geru kunigu; deramas išsilavinimas; geras vardas
bendruomenėse: gimtojoje parapijoje ir kur atliekame liturginę pastoracinę
praktiką, bei pasižymėjimas atitinkamomis dorybėmis. Šios dorybės: išmintis,
teisingumas, atsidavimas, pajėgumas gyventi bendruomenėje, tiesos meilė,
tvirtumas įsitikinimams, nuoširdumas.
Kūrėsi vizijas
Ketvirtojoje
konferencijoje mąstėme apie kunigystės idealus ir susikurtą jos ateities viziją.
Patys savęs klausėme: kokį idealą aš susikūręs? Kokie mano būsimos kunigystės
prioritetai? Nuo to labai daug priklauso kunigystės sėkmė ir kiek sugebame
pasitarnauti kitiem, nes, pavyzdžiui, jei įsivaizduojame Tarnystę tik kaip savo
gerbūvio susikūrimą, tai nenuskaidrinę tokio požiūrio Viešpaties išmintimi ir jo
per laiką nepakeitę, anksčiau ar vėliau labai nusivilsime. Kalbant apie
konkretesnę kunigystės viziją, vedėjas akcentavo, jog turime būti pasirengę bet
kokiu būdu tarnauti bažnyčiai. Negalime jau dabar mąstyti kurioje konkrečioje
vietoje dirbsime, nes Šventoji Dvasia, veikdama per vyskupo asmenį, gali būti
visai kitką numačiusi, kur iš tikro galime duoti didžiausią naudą. Turime
mąstyti ir apie nusivylimus, kurių tikrai bus nelengvame kunigystės kelyje, ir
kaip elgčiaus jų akivaizdoje. Ir mes patys, atlikdami praktiką parapijose ir
ruošdami vaikus bei paauglius priimti sakramentines malones, ne kartą
susiduriame su kartaus nusivylimo siena, nes atrodo mūsų pastangos bei
ruošimasis neduoda norimų rezultatų. Tačiau būtent tokias ir visas panašias
situacijas padeda išspręsti pasitikėjimas Apvaizda ir Jos malonėmis.
Idealą kurtis padeda ir žvelgimas į kitų kunigų pavyzdį.
Svarbi ne tik kunigo vidinė situacija, tačiau ir išorinė, kuri dažnai ir
atspindi dvasinę būklę. Daug ką apie kunigą pasako apranga, kalba, atmosfera
namuose, kaip planuojama diena. Visa tai rodo, kaip mes liudijame savo tikėjimą,
tarnystę, nes žmogus laukia iš mūsų ne mados demonstravimo ar perdėto skurdumo,
ne pokštavimų, ne išmanymo apie šiuolaikines technologijas, bet tikros
kunigystės.
Siūlė savo temas
Trečiosios dienos konferencijos
buvo skiriamos temoms, kurių pageidavo patys studentai, nes rekolekcijų vedėjas
prieš tai suteikė galimybę raštu anonimiškai išsakyti savo pasiūlymus.
Visų pirma buvo kalbama apie literatūrą seminarijoje.
Prioritetą vedėjas skyrė Dievo Žodžio, ypač Naujojo Testamento skaitymui ir
nuolatiniam gilinimuisi į Jį, taip pat Bažnyčios dokumentams: popiežių
enciklikoms (ypač amžinos atminties popiežiaus Jono Pauliaus II), įvairiems
apaštališkiems laiškams. Žinoma, autentiško Bažnyčios mokymo bei doktrinos
pagrindas Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Buvome raginami skaityti tik kuo
daugiau dvasinio peno duodančią literatūrą, kurią būtina kuo kruopščiau
pasirinkti, nes laiko skaityti bet ką tikrai neužtenka, o nuo to, kaip
pasiruošime intelektualiai bei dvasiškai, didžiąja dalimi priklausys kunigystės
vaisingumas.
Kalbėjo apie celibatą
Paskutinė
konferencijos tema palietė vieną esminių kunigystės gyvenimo elementų
celibatą. Buvo išryškintos dvi temos plėtojimo kryptys: ar įmanoma kunigystė su
celibatu ir be jo, nes celibato neturi krikščioniškos liuteronų ir pravoslavų
konfesijos; kunigas niekada negalės kaltinti Bažnyčios dėl celibato, jei
nesugebės kunigystės kelyje jo laikytis. Jis priimamas visiškai laisva valia ir
niekam neverčiant bei suvokiant jo prasmę. Suklupdamas kunigas gali kaltinti tik
pats save ir savo silpnumą. Vedėjas akcentavo, kad turintis dvasininko
pašaukimą, gauna malonę gyventi ir celibatinį gyvenimą, o jei pašauktasis
nesugeba išlikti toje dovanoje, turi ieškoti savyje psichologinių ar dvasinių
nesusivaldymo priežasčių. Studijų seminarijoje metai ir pratinimas prie
kunigiškos disciplinos kaip tik ir atskleidžia, ar kandidatas į kunigystę
tinkamai suvokia sunkumus, kylančius dėl atsisakymo šeimos gyvenimo. Baigdamas
pasidalijimą kunigas Marius palinkėjo visiems studentams išlikti gerame kelyje,
o suklupus visada ieškoti galimybės kilti iš klaidų.
Rekolekcijos baigėsi maldoje
Malonę atnaujintam gyvenimui visi
galėjome įgyti Susitaikinimo pamaldų dėka ir kartu prie išstatyto Švč.
Sakramento prisipildyti Viešpaties teikiamos ramybės. Po to dalyvavome šv. Mišių
aukoje, kurioje Kristus vis iš naujo aukojasi už kiekvieną iš mūsų ir nuolat
ragina atgailauti bei atsiversti, kad nusipelnytume laimę ne tik čia, bet ir
amžinybėje.
Užbaigiant šį malonės laiką vakare, kaip įprasta po
rekolekcijų, sugiedojome padėkos bei garbinimo himną Viešpačiui, kartu
padėkodami rekolekcijų vadovui už įkvepiančias mintis bei linkėjome gausios
Dievo palaimos einant kunigiškos tarnystės keliu.
Klier. Stasys BLINSTRUBIS
Audriaus UNDRAIČIO nuotraukos
