Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus 
kunigų seminarija   

Tikrojo džiaugsmo šaknys – tyloje

 Vasario 27-ąją, kaip ir kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vyko susikaupimo diena, kurią vedė visiems gerai pažįstamas, klierikų „tėveliuku“ vadinamas Klaipėdos šv. Kazimiero parapijos rezidentas br. Adolfas Pudžemys OFM. Konferencijų, kurių jokiu būdu nebūtum galėjęs pavadinti nuobodžiomis, o vėliau – ir pamokslo metu dvasininkas atkreipė seminaristų dėmesį į keletą esminių elementų, padedančių ugdyti gilesnį dvasingumą ir pašaukimo kelią grįsti tikromis vertybėmis.

 Dalinosi patirtimi

 Pirmosios konferencijos pradžioje pažadėjęs kalbėti pavyzdžiais ir palyginimais, dvasininkas laikėsi duoto žodžio ir kartkartėmis į savo dėstymą įterpdavo vieną kitą konkretų prisiminimą, padiktuotą ilgos bei turiningos kunigiškopjo gyvenimo kelio patirties.

 Vienas tokių prisiminimų – keliolikos metų senumo įvykis, kurio esmė – kunigo ištikimybė savajam pašaukimui. Anot A.Pudžemio OFM, nepatyręs atitinkamo dėmesio ir negavęs atsakymų į rūpimus klausimus, palytėtas klebono, į kurį kreipėsi susidūręs su problemomis, abejingumo, žmogus paliko atsisveikinimo raštelį ir iš gyvenimo pasitraukė savo noru...

 „Jūs taip pat ruošiatės tapti kunigais ir bendrauti su žmonėmis. Žiūrėkite, kad jums netrūktų gilaus dvasinio gyvenimo, – ragino brolis pranciškonas. – Tikintieji gali daug ką atleisti, bet niekuomet neatleis kunigo abejingumo ir dvasios skurdumo. Be to, derėtų atsiminti dar vieną gyvenimo tiesą: vieni į kitus žmonės žvelgia per akinius, tuo tarpu į dvasiškius – per mikroskopą.“

 Būtina išmokti gydyti

 Kalbėdamas apie dvasines ligas ir nurodydamas priemones jų gydymui, svečias pirmiausia išskyrė paties gydymo būtinybę. „Šv. Rašte parašyta: „Gydykite ir mokykite.“ Kunigas gali iki užkimimo skelbti doktriną, bet visiškai nedialoguoti su žmonėmis, nebūti jiems pavyzdžiu ir nesugebėti tėviškai užjausti bei patarti, – pastebėjo parapijos rezidentas. – Nieko nėra skaudžiau, kai kunigui tikintieji pritaiko Biblijos žodžius: „Gydytojau, pats pasigydyk.“

Suprasti ir pamilti

 A.Pudžemio OFM teigimu, bene didžiausia dvasinė negalia – kurčnebylio liga. Žmogus nekalba todėl, kad negirdi. Dvasiniame gyvenime esą galima pritaikyti tą patį principą:  jei neišmoksi klausyti, niekuomet nebūsi pajėgus kalbėti ir tau beliks bejėgiškai gestikuliuoti rankomis. Dvasininko žodžiais tariant, negirdima todėl, kad nesuvokiama, ką reiškia tikroji tyla, kuri klierikui – itin svarbi. Ir ne tiek išorinė, kiek vidinė. „Pareiga laikytis silenciumo turėtų būti atliekama ne dėl to, kad baiminamasi seminarijos vadovybės, bet dėl paties Kristaus ir savo sąžinės. Kad ir kaip mažai laiko turėtumėte tylai, mėginkite jį išnaudoti. Visą. Supraskite tylos reikalingumą. Supraskite ir pamilkite ją, kadangi žinojimas ne viską apsprendžia. Būkite ne tik žodžio klausytojai, bet ir vykdytojai“, – patarimus dalijo prelegentas.

 Patyrė atsivertimą

 Pasak jo, bet kokios rekolekcijos bus praleistos veltui, jei rekolektantas nedės visų pastangų ir neparengs dirvos Dievo malonei, kuri neretai veikia visiškai nelauktai ir netikėtai. „Pamenu, dar man mokantis seminarijoje, vienų rekolekcijų vedėjas buvo be galo nuobodus. Net nepakeldamas akių į auditoriją, monotonišku balsu jis skaitė filosofiniu sausumu persmelktas ir praktika nė iš tolo nekvepiančias, sudominti nepajėgias įžvalgas. Kaip nekeista, vienas mano draugas tų rekolekcijų metu patyrė atsivertimą. Kai pasidomėjau, kaip jam tai pavyko, jis atsakė: „Vedėjui ištarus, kad pabaigė pirmąją pamokslo dalį ir dabar pradeda antrąją, pagalvojau: kodėl gi negalėčiau pabaigti pirmosios nuodėmingo gyvenimo dalies ir pradėti antrąją, šventėjimo principu paremtą gyvenimo dalį? Taip ir padariau.“

 Sąžinė per tyli

 Tęsdamas pastebėjimų seriją apie tylos naudingumą bei reikalingumą, A.Pudžemys OFM pacitavo Motinos Teresės žodžius: „Tylos vaisius – malda. Maldos vaisius – tikėjimas.“ Esą nesant šių derinių, iškyla grėsmė tapti kunigu be tikėjimo, o tai būtų visiškas fiasko. „Be tikėjimo nebus meilės, be meilės – tarnavimo, o be tarnavimo neįmanoma surasti tikrosios ramybės, tikrojo džiaugsmo ir tikrosios laimės, – tikino dvasininkas. – Tampa aišku, kad viskas prasideda nuo tylos.“ Svečio teigimu, sąžinės balsas yra be galo tylus ir ramus. Esą pabėgus nuo tylos, iš regos lauko išnyksta ir sąžinė.

 Atliko išpažintį

 Be tylos brolis pranciškonas nemažai laiko paskyrė Atgailos sakramento būtinybės žmogaus dvasiniame gyvenime pristatymui. Po to klierikai dalyvavo Švč. Sakramento adoracijoje, daugelis jų atliko išpažintį ir kartu su seminarijos vadovybe, dvasios tėvu ir, be abejo, iš uostamiesčio atvykusiu „tėveliuku“ šventė Eucharistinę puotą.

 Klier. Haroldas ŠNEIDERAITIS
Nuotraukos autoriaus ir Antano ŠNEIDERAIČIO