Kas turi ausis, teklauso ( Mt 13, 43)
Kaip įprasta, kiekvieną mokslo metų paskutinį mėnesio
penktadienį Telšių
Vyskupo
Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje laikas yra skiriamas susitikimui iš
Širdies į širdį su Viešpačiu. Besiruošiantys kunigiškai tarnystei raginami bent
pusdienį pabūti vidinėje tyloje ir susikaupime, pamiršti kasdienius žemiškus
rūpesčius, studijas ir stengtis vis labiau suartėti dvasia su Kristumi.
Kvietė susimąstyti
Naujųjų metų sausio paskutinį pentadienį
konferencijas mums, seminarijos studentams, vedė neseniai studijas Italijoje
baigęs kun. bažn. t. dr. Marius Venskus. Vedėjas, pirmojoje konferencijoje
ragindamas visų pirma širdimi klausytis ką per jį sako Kristus, leido mums su jo
pagalba patiems atsakyti į iš tikro esminius mums klausimus.
Kas mes būsime?
Būti kunigu tai būti kitu Kristumi( lot. alter
Christus, - aut. past.). Kokia didžiulė paslaptis, kai tik per kunigo
rankas įvyksta didieji pasaulio stebuklai! Tik kunigo rankose šv. Mišių aukos
metu iki Perkeitimo buvusi paprasta ostija virsta Kristaus Kūnu, vynas Jo
Krauju. Taip pat ir visi kiti sakramentai teikiami tik per Šventimus turintį
asmenį, išskyrus kai kuriuos ypatingus atvejus. Ir kunigo asmenyje, ne tik kiti
Dievu tikintys žmonės, bet ir net nenorintys Jo pripažinti, mato daugiau negu
kituose žmonėse. Juk tai ne tik darbas, profesija, kurią galima pakeisti kita,
bet po Kunigystės sakramento suteikimo lieka neišdildoma žymė.
Kas mes esame?
Ar susidūrę su savo nuodėmingumu ir jausdami
nevertumą šiai tarnystei nuleisime rankas? Juk svarbiausia pripažinti, kad mums
visiems reikalingas dieviškasis gailestingumas, ir tik tai pripažinę, bei dėdami
pastangas kilti iš klaidų, galėsime po truputį panašėti į Kristų.
Kas mes buvome ir ką atsinešėme į kunigų seminariją?
Kiekvienas esame atėję iš šeimų, įtakoti įvairių
situacijų jose, iš tų pačių mokyklų kaip ir kiekvienas kitas tikintysis,
bendravę ir tebebendraujantys su draugais, pažįstamais, giminėmis. Suprantame,
kad visa tai turi įtakos ir dabar, juk būta įvairių džiaugsmų, gražių akimirkų,
bet pažvelgę giliau į sielos gelmes, tikrai atrastume negerų prisiminimų,
žaizdų, kurios gyja tik su Dievo pagalba, juk ir Jėzus atėjo ne dėl sveikųjų,
bet dėl ligonių.
Kunigo meilė
Mes, vedėjo žodžiais, būsime pasisekę kunigai, jei
mylėsime ta meile, kuri kyla iš Dievo. Keturios meilės tai meilė Dievui, Šv.
Raštui, Bažnyčiai, Mergelei Marijai. Be meilės Dievui visas mūsų buvimas čia
paprasčiausiai būtų beprasmiškas. O jei tikrai visa širdimi Jį mylėsime, tada
nebus sunku mylėti Jo Žodį, paties Kristaus įsteigtąją Bažnyčią ir Jo motiną
Švč. Mergelę Mariją. Tačiau suprantama, jog Meilėje reikia nuolat augti, nes
kasdienybėje degti Ja, ypač bendraujant su kiekvienu, iš tikro yra didelių
pastangų ir laiko reikalaujantis dalykas.
Vyko pamaldos
Konferencijoms pasibaigus, vyko Švč. Sakramento
adoracija. Garbinant Kristų
nužengusį
pas mus regimuoju būdu, vyko Atgailos pamaldos, kuriose, skaitant Dievo žodį,
klausantis vedėjo išsakytų minčių apie nuolatines pastangas keistis ir bent
mažais žingsneliais eiti prie Kristaus, ruošėmės atlikti Išpažintį. Taip pat šia
proga seminarijoje apsilankė ir propedeutinio kurso Žemaičių Kalvarijoje
auklėtiniai. Vėliau vyko šv. Mišios, kurias kartu su kunigų seminarijos vadovybe
aukojo susikaupimo dienos vedėjas. Pamokslo metu kun. Marius, remdamasis tą
dieną girdėtais Dievo Žodžio tekstais ir lygindamas kiekvieno pašaukimą su
Senojo Testamento Izraelio karaliaus Dovydo išrinkimu, ragino nuolat atnaujinti
savo pašaukimą, nes tai nėra kažkas statiško ir neužteko vieną kartą į jį
atsiliepti, bet tik nuolat gaivinamas, apmąstomas jis gali duoti reikiamų
vaisių Teikėjo, Jo tautos garbei ir mums patiems Jo pasirinktiems.
Taigi tos dienos įspūdžiai mums tikrai brangūs ir dėkodami susikaupimo dienos
vedėjui, dėkojame visų pirma Kristui už dar vieną žingsnelį artėjant Jo Šviesos
link.
Klier. Stasys BLINSTRUBIS
Audriaus UNDRAIČIO nuotraukos
