Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus 
kunigų seminarija   

Šventovėje – malda ir atsigręžimas į istoriją

 Trečiadienį, kovo 4-ąją, minėjome šv. Kazimiero – pirmojo Lietuvos globėjo šventę. Ta proga šio šventojo titulą turinčioje Vėžaičių bažnyčioje Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ aukojo šv. Mišias, kuriose koncelebravo Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos (toliau – TKS) vadovybės nariai – rektorius kan. Jonas Ačas, vicerektorius finansiniams ir ūkiniams reikalams kan. Remigijus Saunorius, vicerektorius studijų reikalams kun. Viktoras Ačas, prefektas kun. Egidijus Kumža, Klaipėdos dekanato dekanas kun. Vladas Gedgaudas, vicedekanas kan. Jonas Paulauskas, kiti iš artimesnių ar tolimesnių parapijų atvykę dvasininkai. Buvo pašventinta nauja parapijos vėliava, miestelio gatvėmis nusidriekė Eucharistinė procesija.

 Skaitė konferencijas

Prieš  šv. Mišias, į kurias susirinko gausus būrys vaikų bei tikinčiųjų, taip pat TKS klierikai, Propedeutinio kurso auklėtiniai bei Licėjaus mokiniai, du II-ojo teologijos kurso atstovai – Stasys Blinstriubis ir Martynas Girininkas – supažindino susirinkusiuosius su šv. kankinio Brunono Kverfurtiečio istorija, kurio šventę minėsime kovo 9 dieną. Pasak Jo Ekscelencijos J.Borutos SJ, tik dėl šio šventojo šiemet pažymime tūkstantmetį, kai buvo pirmąkart paminėtas Lietuvos vardas, kadangi būtent šio kankinio nužudymą aprašant istorijos šaltiniuose pirmą kartą užrašytas žodis „Lietuva“. „Galime taip pasakyti: pirmasis mūsų žemėje Evangelijos grūdą sėjo šv. Brunonas Kverfurtietis, o pats gražiausias jo sėjos vaisius yra kol kas vienintelis mūsų tautietis šventasis Kazimieras“, – dviejų švenčių sąsajas atskleidė ganytojas, kuris pamokslo metu priminė visiems kai kurias šv. Kazimiero biografijos detales, ragino atkreipti dėmesį į skaistumo dorybę bei, sekant šventųjų pavyzdžiais, siekti amžinos laimės Dievo artumoje.

Manome būsiant naudinga supažindinti ir Jus, mieli puslapio lankytojai, su konferencijų metu pristatyta medžiaga.

Šventasis Brunonas

Šventumas lydi visą krikščionybės istoriją: šis Dievo sumanymas, tampantis tikrove tarp žmonių – tai tobulas atsidavimas Dievo valiai, sekant Kristumi ir vedant Šventajai Dvasiai. Bažnyčia teigia, kad šventumas – tai dalyvavimas dieviškame gyvenime, tai prigimtinė žmogaus būsena nuo pat jo sukūrimo

Šventasis stovi prieš Dievą, klausosi, ką jis kalba, ir įgyvendina jo žodį: šventumas yra ypatingas ir išskirtinis dalykas – šventas žmogus iki galo realizuoja savo prigimtį.

Kovo 9 dieną minime kankinį už tikėjimą – šventąjį Brunoną Bonifacą Kverfurtietį. Šv. Brunonas yra antrasis Vilniaus arkivyskupijos globėjas, vienuolis benediktinas, imperatoriaus kapelionas, misijų arkivyskupas, Šv. Romos imperatorių Otono III bei Henriko II politikos vykdytojas, kankinys ir Katalikų Bažnyčios šventasis.

Šventasis gimė 974 m. Kverfurte, Merseburgo vyskupijoje. Jo tėvai buvo didikai. Jo tėvas Brunas buvo malonus žmogus, o motina Ida sūnų labai mylėjo. Brunonas buvo giminaitis garsiojo kronisto Thietmaro. Pasak pastarojo kronikos, jie buvę vienmečiai ir mokęsi pas tą patį mokytoją filosofą Gedonį. Brunonas jaunystėje buvo labai pamaldus. Magdeburgo mokykloje jis mokėsi devynerius metus. Baigęs studijas buvo pašventintas kunigu ir paskirtas kanauninku Magdeburge. Vėliau imperatoriaus Otono trečiojo paskirtas imperatoriškojo dvaro kapelionu ir kartu su imperatoriumi 996-ųjų metų vasarą nuvyko į Romą.

Romoje šventasis Brunonas susitiko su misionieriumi Vaitiekumi - Adalbertu, vėliau keliavusiu pas prancūzus, ir įstojo į vienuolyną. Kaip vienuolis jis vedė griežtą atgailos gyvenimą, mokėjo paveikti kitus geriems darbams atlikti.

997 m. Prūsijoje nužudžius šv. Vaitiekų, Brunonas norėjo keliauti į prūsų žemę, tačiau po Otono trečiojo mirties prasidėjo neramumai ir karai, kurie neleido Brunonui – Bonifacui nuvykti Romon ir gauti Prūsų misijoms reikalingą leidimą. Tik 1002 m. rudenį jis išdrįso nuvykti pas popiežių ir prašyti trokštamo leidimo. Popiežius Silvestras II ne tik leido dirbti misijų darbą, bet Brunoną - Bonifacą paskyrė Prūsų misijų vadovu ir leido jį konsekruoti vyskupu. 1004 m. Brunonas įšventintas misijų arkivyskupu. Po to jam buvo suteiktos plačios teisės rūpintis visų šiaurės rytų kraštų evangelizacija tarp pagonių, nes jis ten ne tik lankėsi, bet ir skelbė Gerąją Naujieną, užmezgė ryšius su krikščionių ir pagonių valdovais, siuntė misionierius į ekspedicijas, konsekravo pagonių kraštams vyskupus ir juos siuntė į misijas. 1008 m. sausio mėnesį jis per Karpatų kalnus nuvyko į Kijevą, kur Vladimiras Didysis su visais palydovais jį gražiai priėmė, o tų pačių metų vasario mėnesio gale, rusų valdovo saugiai palydėtas, išvyko į pečenegų kraštą, kuriame su palydovais patyrė kankinimus, o vėliau sulaukė pasisekimo. Jis rūpinosi taip pat ir liutikų atsivertimų. 1009-aisiais Rusijos ir Lietuvos pasienyje susitiko pagonis.

Tačiau sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi tragiškai – atskirai gyvenantis „karaliaus“ Netimero brolis Zebedenas, išgirdęs apie krikštą, nukirto šv. Brunonui galvą ir išžudė visus palydovus. Šv. Brunono galva buvo įmesta į upę (Alstra). Šv. Brunono ir palydovų palaikus vėliau išpirko ir palaidojo Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis. Palaidojimo vieta nežinoma (anot kai kurių šaltinių, vėliau virš šv. kankinių kapų iškilo vienuolynai).

XI a. pr. vokiečių rašytiniame šaltinyje – Kvedlinburgo analuose – yra toks įrašas:

„1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“

Paradoksalu, tačiau, jei ne jo kankinystė ir mirtis už tikėjimą, nebūtų taip anksti pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas – net 200 metų prieš susikuriant Lietuvos valstybei!

Tie, kurie, liudydami tiesą, seka Kristumi, yra kankiniai, vadinasi, patys yra liudytojai: savo auka kiekvienas kankinys pakartoja savo Išganytoją. Kai kurie Kristaus sekėjai tai darė su didžiausiu atsidavimu, todėl tapo pavyzdžiais ir yra garbinami. Pripažinta, kad jie, kiekvienas pagal savo ypatingą pašaukimą, prisidėjo prie žmonijos išganymo.

Visus tuos kriterijus tobulai išpildo šventojo Brunono veikla ir kankinystė.

Šiais metais Lietuva sutinka savo tūkstantmetį, mini savo priešistorės ir istorijos, savo civilizacijos pradžios ribą. Šiai datai negali prilygti nė viena mūsų valstybės XX-ojo amžiaus pabaigos ar XXI-ojo amžiaus pradžios įžymi data.

Taigi, švęsdami Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetį, kartu minime lotyniškosios kristianizacijos pirmuosius žingsnius Lietuvoje (tikėtina, sūduvių-jotvingių žemėse). Šv. Brunono žūtis, kaip ir šv. Adalberto Prūsijoje, liudija sunkų Gerosios Naujienos kelią nuo jos paskelbimo iki mūsų dienų.

Kankinį Brunoną galime laikyti tarsi savotišku kraujo krikštu mūsų tautai, paslaptingu dirvos paruošimu Evangelijos sėklai mūsų širdyse.

Šventasis Brunonai, Kristaus meilės kankiny, padėk mums tapti apaštalais, tyra širdimi nešančiais Gerąją Naujieną, ir leisk mums teikti krikščioniškojo gyvenimo pavyzdį pasauliui, liudyti tiesą ir grožį, nesibijant naujųjų pasaulio tamsybių! Amen.

Klier. Martynas GIRININKAS

Šv. Brunonas ir Lietuva

 Mieli tikėjimo broliai ir seserys!

Manau, visų pirma reikėtų visus jus nuoširdžiai pasveikinti, sulaukus mūsų didžio šventojo ir viso pasaulio jaunimo globėjo – šv. Kazimiero – minėjimo dienos. Tačiau jau visai netrukus, kovo 9-ąją, minėsime nors ne mūsų tautos šventojo, bet ir mums ne mažiau svarbios asmenybės – šv. Brunono Bonifaco – šventę, be kurio šiemet nešvęstume Lietuvos vardo tūkstantmečio.

Pirmasis pristatymas, kaip girdėjome, labiau buvo susijęs su pačia šv. Brunono asmenybe, o dabar pažvelgsime į šį šventąjį per santykio su Lietuva prizmę. Žiniasklaidoje gana plačiai kalbama apie renginius, skirtus 1000 metų jubiliejui, vyksta diskusijos dėl jų finansavimo, nesutariama, kas turėtų vadovauti jų organizavimui, būgštaujama dėl Lietuvos prestižo pasaulyje, esą negalime pasirodyti prastesni už kitas valstybes šou elementais ir prabanga. Žinoma, visa tai su saiku reikalinga, kad apie mūsų tėvynės istoriją girdėtų ne tik šalies ribose, kad daugiau mus pažintų viso pasaulio žmonės, bet ar nėra per daug dėmesio skiriama materialiajai paminėjimo pusei, smulkmenoms ir tam, kas galbūt nebūtina, prisimenant tokią reikšmingą mums datą? Ar, panirus į organizavimo rūpesčius, nėra pamirštama įvykio tikroji prasmė? Šv. Raštas byloja: „Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė, išskyrus mylėti Dievą ir Jam tarnauti.“ Kitoje vietoje išminčius sako: „Akis niekad nepasisotina tuo, ką mato, ir ausis neprisipildo tuo, ką girdi.“ Tuo norima pabrėžti, kad visame kame kreiptume dėmesį į tikrąją dalykų prasmę. Tad bandykime į tai pažvelgti iš gilesnės perspektyvos ir kokiam asmeniui turėtume būti dėkingi už tai, kad būtent šiemet minime tūkstantmetį. Taigi, viso to „kaltininkas“ – šv. Brunonas, Lietuvoje geriau žinomas kaip Bonifacas. Kai kur jis vadinamas tiesiog Brunonas Bonifacas, gal taip ir tiksliausia, juolab, kad pats vardas Bonifacas lotyniškai reiškia „darantis gera, geradarys“. Ir Bonifaco vardą kaip antrąjį Brunonas pasirinko stodamas į vienuolyną ir šio vardo prasmė tikrai tiksli, apibūdinant jo asmenį. Nors nesunkiai suprantame, kad iš to laikmečio daug šaltinių apie šį šventąjį neaptinkame, tačiau Viešpats panorėjo, kad svarbiausieji faktai pasiektų ir mūsų laikus. Šiuo atveju pakanka ir vieno istoriškai autentiško sakinio, kurį aptarsime vėliau.
Šis šventasis gimė 974 m. 22 m. buvo įšventintas benediktinų vienuoliu. Susipažino su Prahos arkivyskupu Adalbertu, kuris, atvykęs krikštyti prūsų, jų pačių buvo nužudytas. Šis šv. Adalberto Kristaus ir žmonių meilės paliudijimas uždegė ir Brunoną Bonifacą tęsti pradėtą kilniąją misiją nebijant už sielų išganymą paaukoti tai, kas žmogui brangiausia – savo gyvybę. Taip itin šaltą 1003 m. žiemą Brunonas išvyko į Vokietiją iš šv. Romualdo kamaldulių vienuolyno netoli Ravenos dabartinėje Italijoje, kuriame, laukdamas popiežiaus paskyrimo, baigė dvasininkų mokslus bei pradėjo rašyti minėto vyskupo šv. Adalberto biografiją. 1004 m. jis konsekruotas vyskupu, o tuometinis popiežius Silvestras II Brunoną Bonifacą paskyrė visų šiaurės Europoje gyvenančių pagonių arkivyskupu. 1008 m. su 18 pagalbininkų jis išvyko į Prūsiją, dabartinės Lietuvos teritorijos link, skelbti Kristų pagonims ir juos krikštyti. Vienas iš Brunono Bonifaco bendražygių, prūsų kunigas Vibertas, aprašo įdomų įvykį, kuris nutiko jau atvykus į misijas: „Kai įžengėme į tėvynę, tuoj buvome nuvesti pas karalių. Vyskupas gi su savo kapelionais aukojo šv. Mišias, skelbė Evangeliją. Visa tai išgirdęs karalius Netimeras pasakė: „Mes turime dievus, kuriuos gerbiame ir kuriais pasitikime, o tavo žodžių klausyti nenorime.“ Vyskupas tada paprašęs atnešti tuos stabus tuoj įmetė į laužą. Supykęs karalius paliepė įmesti vyskupą į tą patį laužą ir, jei jis sudegsiąs, tada jo pamokslai nieko verti, o jei ne, tada juo įtikėsiąs.“

Šis įvykis aprašomas truputį skirtingai, bet minėtas Brunono bendražygis rašo, jog, vyskupui esant ugnyje, kapelionai suspėjo sugiedoti septynias psalmes, o ugnis vyskupo nė kiek nepalietė. Tai pamatęs, karalius įtikėjo ir priėmė atgailos krikštą.

Žinoma, šių laikų žmogui tokia istorija gali pasirodyti prasilenkianti su realybe, tačiau jau ST Danieliaus knygoje randame panašių vietų, kaip ugnis neliečia Azarijo ir jo draugų už tai, kad nesutiko parklupti priešais karaliaus Nebukadnecaro statulą; dar vienas pavyzdys, kaip pats pranašas Danielius gyvas išeina iš liūtų duobės, į kurią buvo įstumtas, nes atsisakė melstis Babilono karaliui Darijui. Taip pat ir Evangelijoje skaitome, kad Petras, visiškai pasitikėdamas Viešpačiu, ėjo vandens paviršiumi, bet, vos suabejojęs, ėmė skęsti. Ir čia yra aiški sąlyga, kuri galioja ne tik šv. Rašto veikėjams, ne tik šv. Brunonui, bet ir kiekvienam iš mūsų: kuo labiau tikime ir pasitikime Dievu, tuo nuostabesnių dalykų įvyksta mūsų gyvenime.

Taigi, tęsiant liudijimą apie Brunoną Bonifacą, prieš akis mums iškyla kitas pavyzdys, tiktai jau priešingas – kietaširdiškumo ir netikėjimo. Nenorėdamas girdėti, kad karalius priėmė krikštą, jo brolis sumanė nubausti viso to „kaltininką“ vyskupą Brunoną. Šiam nuvykus pas karaliaus brolį Zebedeną, tasai jam nukirto galvą ir įmetė į Alstros upę. Tai įvyko 1009 m. kovo 9 d. Ši žūties data nurodyta ir šv. Romualdo gyvenimo chronologijoje. Tačiau mums labiausiai rūpi tas vienas istoriškai tiksliausias sakinys Kvedlinburgo analuose, kuriame pirmą kartą įvardijama Lietuva. Autentiškas vertimas skambėtų taip: „1009 metais šv. Brunonas, kuris vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, <...> Prūsijos ir Lietuvos pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su aštuoniolika saviškių nukeliavo į dangų.“ Istorikai dėl šv. Brunono atvykimo misijos į Lietuvą bei žūties sutaria vieningai: toks faktas tikrai buvo. Ir matome, kiek šio šventojo pasiaukojimas, meilė Dievui ir rūpestis sielų išganymu buvo svarbūs mums tiek valstybine, tiek religine prasme.

1. Nors Lietuvos valstybės tais laikais kaip tokios dar nebuvo, tik atskiros gentys, tačiau tų genčių masyvo valdovo, vadinamo karaliumi, Netimero krikštas – tai pirmasis krikštas Lietuvoje, užfiksuotas dokumentuose

2. Šių įvykių dėka sužinome, kad jau tada Lietuva, nors dar ir ne valstybė (kaip žinome, tokia ji atsiranda tik po beveik pustrečio šimto metų nuo paminėjimo, kada karaliui Mindaugui pavyko suvienyti mūsų protėvių gentis, – aut. Past.), tačiau Kvedlinburgo dokumentuose ji jau nebepainiojama su Prūsija, bet įvardijama kaip atskira teritorija. Tad neveltui vienas žymiausių mūsų istorikų A. Bumblauskas vaizdingai išsireiškė, jog, galima sakyti, Kolumbas atrado Ameriką, o šv. Brunonas – Lietuvą.

Taigi, brangūs tikintieji, argi neturėtume ne tik tūkstančio metų Lietuvos vardo paminėjime, bet ir visame savo gyvenime kreipti dėmesį ne į praeinančius dalykus, bet į savo šaknis, į tai, kas mes esame?! Juk kelio kryptį mums parodo šv. Brunonas, nepabūgęs skelbti to, kas jis yra – Kristaus mokinys, kuris liudijo savo Viešpatį ne tik žodžiais, bet ir atiduodamas už Jį savo gyvybę. O ar mes kiekvienas nesame tartum tas valdovas Netimeras – prasmę matydami tik iliuzijose, tame, kas tuščia ir greit išnyksta lyg netikrų dievų statulos, kurios bematant virto pelenais vos palietus ugnies liepsnoms. Tačiau kiekvienas, matydamas Dievo stebuklus savo gyvenime, galime ir turime grįžti ten, kur rasime pilnatvę ir tikrąjį tikėjimą, kokį šv. Brunono pastangų ir dieviškos malonės dėka atrado minėtas karalius. Jau nuo tada, kai šv. Brunonas atvyko į Lietuvą ir ėmė skelbti Dievo karalystę atgailos krikštu, nors krikščionybė dėl suprantamų priežasčių išplito tik gerokai vėliau, visi atrandame savo tapatybę ir nuo šiol nepamiršime, jog, kaip niekur šioje žemėje, nerasime brangesnės mums vietos kaip mūsų tėvynė Lietuva, taip niekur kitur nepatirsime to, kas žmogų padaro tikrai laimingą, nebijant nieko dėl to paaukoti – tai gyvenimas Kristuje.

Šv. Brunonai, melski už mus ir padėk mums eiti Viešpaties keliais!

 Klier. Stasys BLINSTRUBIS

 Parengė Haroldas ŠNEIDERAITIS
Antano ŠNEIDERAIČIO nuotraukos