Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu tarp jų( Mt 18, 20)
Vasario
18 d. vyko kasmėnesinis Telšių vyskupijos kunigų susirinkimas. Ta proga
apsilankė ir popiežiaus nuncijus Lietuvoje Luigi Bonazzi( Luidži Bonaci,- aut.
past.), kuris Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje Šventojo
Tėvo vardu, gavėnios proga vedė konferenciją kunigams, taip pat dalyvaujant ir
seminarijos studentams. Išraiškingai ir gyvai buvo pristatomos mintys apie
kunigystę, jos prasmę ir tikslą, ypač prisimenant, jog šie liturginiai metai ir
yra Šventojo Sosto paskelbti būtent kunigų metais.
Pradedant pasidalijimą mintimis
buvo primenama, jog ne tik kunigams, bet ir kiekvienam žmogui Dievas atveria
vartus savo malonei, bet kaip kilniausiems kūriniams suteikia laisvę, ar priimti
tą malonę, ar atmesti. Buvo išsakytas raginimas kunigų vidiniam atsinaujinimui,
kad galėtų vis vaisingiau nešti Gerąją Naujieną pasauliui. Popiežius viso
pasaulio kunigams akcentuoja tai, jog viskas ko iš jų laukia žmonės tai
Dievas.
Kiekvienas tesijaučia Kristaus tarnas ir Dievo
paslapčių tvarkytojas.
Kiekvienas kunigas, būdamas tarp
žmonių, yra skirtas dėl jų gėrio, pasitarnaujant tuo, kas turi bendro su Dievo
dalykais. Juk iš tikro Begalinis Dievas mums, silpniems žmonėms, leidžia
prisiliesti prie tų paslapčių, kurios priklauso tik Jam vienam ir net jas
tvarkyti bei administruoti. Jis kviečia kiekvieną kunigą būti Jo draugu ir
atlikti tai, ką pats Kristus atliko. Ta galia gaunama šventimų apeigų metu. Pats
Kristus vadino savo mokinius draugais, o ir dabar tik Jis pašaukia, išsirenka
tarnystei ir pasiunčia skelbti Jo Žodį, bei daryti visa, ką pats Kristus darė.
Popiežius pabrėžė, kad būti Kristaus draugu ir reiškia tai, kad per pašauktąjį
šiai Tarnystei kiekvienas žmogus gali atrasti Dievo artumą.
Dalintis su Kristuni
Nuncijus
išryškina dvi draugystės savybes: pirmoji tai bendrystė. Kas turime draugystės
su kitu žmogumi patirtį, žinome, kad tarp draugų viskas yra bendra. Ir Kristus
tikrai pasidalijo viskuo su mumis ir suteikia mums galią veikti Jo vardu. Jis
leidžia mūsų ribotai inteligencijai skelbti Jo Žodį, skelbti, kad Dievas taip
pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų( Jn 3, 16). Kristus mus pirmas
pamilo, o kiekvieno krikščionio, ypač kunigo gyvenimo esminė pareiga atsiverti
tai meilei.
Šventasis Tėvas kunigų metų pagrindine tema paskelbė Dievo
ištikimybę ir kunigo ištikimybę. Vyskupas Bonazzi sako, jog Kristus mums
dovanoja viską, todėl ir mes turime klausti: kuo aš dalijuosi su Juo, ką jam
duodu? Kartu pateikiamas ir atsakymas: tai, kas priklauso tik man ir kuo galiu
pasidalinti su Kristumi ir Jam atiduoti tai silpnumas ir nuodėmė. Turime
atiduoti Jam savo vargingą žmogiškumą, kad jį padarytų vaisingą. Tai padaryt
galima tik per išpažintį. Negalima pažinti nei Dievo, nei Jo šventos valios,
kada akys yra užvertos nuodėmės. Pats apaštališkasis nuncijus nuoširdžiai
pasidalijo savo gyvenimiška patirtimi ir sakė, jog per trisdešimt septynerius
kunigystės metus būtent išpažinties dėka jo kunigystė tapo vaisinga. Per tą
laiką, dirbdamas nuncijumi arba
jo
sekretoriumi, jis aplankė apie penkiolika šalių ir pirmas dalykas jam buvo,
nuvykus į svetimą šalį susirasti kunigą, pas kurį galėtų atlikti atgailą. Ir
amžinos atminties popiežius Jonas Paulius II akcentavo, jog kunigystė pradeda
svyruoti tada, kai nustojama eiti reguliariai išpažinties. Ir juk negalime
tinkamai kviesti Dievo tautos į susitaikymą, jei patys esame nesusitaikę. Be to,
tai greit tikinčiųjų pastebima. Kalčių išpažinimo galią matome ir vyriausio
Kristaus apaštalo atžvilgiu, kada Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas:
Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis <...> O Jėzus tarė Simonui:
Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi ( Lk 5, 8. 10). Taip mes galime
išgyventi panašią situaciją, kaip Apaštalas Paulius, jog jau nebe mes gyvename,
bet Kristus mumyse. Juk kunigas nekalba savo žodžių, bet per jį turi kalbėti
Dievas, nes ir tikintieji laukia būtent Dievo žodžių.
Turime vienas kitą mylėti
Taigi taip prieinama prie
antrosios draugystės savybės tai jausmų bendrumas. Mūsų pareiga yra
pritarti tam, ko Dievas nori ir sakyti ne viskam, ko Jis nenori. Pats Jėzus
atsidavė Tėvo valiai. Alyvų kalne Jis kaip asmuo norėjo, kad praeitų ta
neapsakoma kančia, kuri Jo laukė, tačiau Jis sakė: Tėve, jei nori atimk šitą
taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia( Lk 22, 42). Ir mes
turime siekti turėti Jo jausmus bet kokioje situacijoje, o kad tai pasiektume
turime tapti dovana kitiem. Tam Jėzus ir davė naują įsakymą, kad mylėtume vienas
kitą taip, kaip Jis mylėjo. Tik ant meilės pagrindo yra statoma visa Bažnyčia ir
jos bendrystė. Tikslas tai visų vienybė. Kunigas yra bendrystės žmogus, todėl
jis turi ją išgyventi su kiekvienu, ypatingai su broliais kunigais.
Parašė laišką
Ir
pabaigoje nuncijus tęsdamas šią tematiką pristato savo laišką, kuris kaip tik ir
vadinasi: Kunigas bendrystės žmogus. Ten kalbama apie tris bendrystes,
kurios kyla iš bendrystės su Dievu: su savo vyskupijos vyskupu; su broliais
kunigais; su pasauliečiais. Visi kunigai ir klierikai buvo raginami perskaityti
apie šį vieną iš svarbiausių kunigo gyvenimo elementų bendrystę.
Meldėsi ir dalyvavo agapėje
Pasibaigus konferencijai kunigai
ir seminarijos studentai dalyvavo vidurdienį Telšių katedroje vykusiose šv.
Mišiose, po kurių visi galėjome išgyventi bendrystę ir kartu dalyvaujant agapėje
kunigų seminarijoje.
Klier. Stasys BLINSTRUBIS
Antano ŠNEIDERAIČIO nuotraukos
