Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus 
kunigų seminarija
  

 

„Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“( Mt 18, 20)

    Vasario 18 d. vyko kasmėnesinis Telšių vyskupijos kunigų susirinkimas. Ta proga apsilankė ir popiežiaus nuncijus Lietuvoje Luigi Bonazzi( Luidži Bonaci,- aut. past.), kuris Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje Šventojo Tėvo vardu, gavėnios proga vedė konferenciją kunigams, taip pat dalyvaujant ir seminarijos studentams. Išraiškingai ir gyvai buvo pristatomos mintys apie kunigystę, jos prasmę ir tikslą, ypač prisimenant, jog šie liturginiai metai ir yra Šventojo Sosto paskelbti būtent kunigų metais.

    Pradedant pasidalijimą mintimis buvo primenama, jog ne tik kunigams, bet ir kiekvienam žmogui Dievas atveria vartus savo malonei, bet kaip kilniausiems kūriniams suteikia laisvę, ar priimti tą malonę, ar atmesti. Buvo išsakytas raginimas kunigų vidiniam atsinaujinimui, kad galėtų vis vaisingiau nešti Gerąją Naujieną pasauliui. Popiežius viso pasaulio kunigams akcentuoja tai, jog viskas ko iš jų laukia žmonės – tai Dievas.

Kiekvienas tesijaučia Kristaus tarnas ir Dievo paslapčių tvarkytojas.

    Kiekvienas kunigas, būdamas tarp žmonių, yra skirtas dėl jų gėrio, pasitarnaujant tuo, kas turi bendro su Dievo dalykais. Juk iš tikro Begalinis Dievas mums, silpniems žmonėms, leidžia prisiliesti prie tų paslapčių, kurios priklauso tik Jam vienam ir net jas tvarkyti bei administruoti. Jis kviečia kiekvieną kunigą būti Jo draugu ir atlikti tai, ką pats Kristus atliko. Ta galia gaunama šventimų apeigų metu. Pats Kristus vadino savo mokinius draugais, o ir dabar tik Jis pašaukia, išsirenka tarnystei ir pasiunčia skelbti Jo Žodį, bei daryti visa, ką pats Kristus darė. Popiežius pabrėžė, kad būti Kristaus draugu ir reiškia tai, kad per pašauktąjį šiai Tarnystei kiekvienas žmogus gali atrasti Dievo artumą.

Dalintis su Kristuni

    Nuncijus išryškina dvi draugystės savybes: pirmoji – tai bendrystė. Kas turime draugystės su kitu žmogumi patirtį, žinome, kad tarp draugų viskas yra bendra. Ir Kristus tikrai pasidalijo viskuo su mumis ir suteikia mums galią veikti Jo vardu. Jis leidžia mūsų ribotai inteligencijai skelbti Jo Žodį, skelbti, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“( Jn 3, 16). Kristus mus pirmas pamilo, o kiekvieno krikščionio, ypač kunigo gyvenimo esminė pareiga – atsiverti tai meilei.
    Šventasis Tėvas kunigų metų pagrindine tema paskelbė Dievo ištikimybę ir kunigo ištikimybę. Vyskupas Bonazzi sako, jog Kristus mums dovanoja viską, todėl ir mes turime klausti: kuo aš dalijuosi su Juo, ką jam duodu? Kartu pateikiamas ir atsakymas: tai, kas priklauso tik man ir kuo galiu pasidalinti su Kristumi ir Jam atiduoti – tai silpnumas ir  nuodėmė. Turime atiduoti Jam savo vargingą žmogiškumą, kad jį padarytų vaisingą. Tai padaryt galima tik per išpažintį. Negalima pažinti nei Dievo, nei Jo šventos valios, kada akys yra užvertos nuodėmės. Pats apaštališkasis nuncijus nuoširdžiai pasidalijo savo gyvenimiška patirtimi ir sakė, jog per trisdešimt septynerius kunigystės metus būtent išpažinties dėka jo kunigystė tapo vaisinga. Per tą laiką, dirbdamas nuncijumi arba jo sekretoriumi, jis aplankė apie penkiolika šalių ir pirmas dalykas jam buvo, nuvykus į svetimą šalį – susirasti kunigą, pas kurį galėtų atlikti atgailą. Ir amžinos atminties popiežius Jonas Paulius II akcentavo, jog kunigystė pradeda svyruoti tada, kai nustojama eiti reguliariai išpažinties. Ir juk negalime tinkamai kviesti Dievo tautos į susitaikymą, jei patys esame nesusitaikę. Be to, tai greit tikinčiųjų pastebima. Kalčių išpažinimo galią matome ir vyriausio Kristaus apaštalo atžvilgiu, kada Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „ Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis <...> O Jėzus tarė Simonui: “ Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ ( Lk 5, 8. 10). Taip mes galime išgyventi panašią situaciją, kaip Apaštalas Paulius, jog jau nebe mes gyvename, bet Kristus mumyse. Juk kunigas nekalba savo žodžių, bet per jį turi kalbėti Dievas, nes ir tikintieji laukia būtent Dievo žodžių.

Turime vienas kitą mylėti

   
Taigi taip prieinama prie antrosios draugystės savybės – tai jausmų bendrumas. Mūsų pareiga yra pritarti tam, ko Dievas nori ir sakyti „ne“ viskam, ko Jis nenori. Pats Jėzus atsidavė Tėvo valiai. Alyvų kalne Jis kaip asmuo norėjo, kad praeitų ta neapsakoma kančia, kuri Jo laukė, tačiau Jis sakė: „Tėve, jei nori atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia“( Lk 22, 42). Ir mes turime siekti turėti Jo jausmus bet kokioje situacijoje, o kad tai pasiektume turime tapti dovana kitiem. Tam Jėzus ir davė naują įsakymą, kad mylėtume vienas kitą taip, kaip Jis mylėjo. Tik ant meilės pagrindo yra statoma visa Bažnyčia ir jos bendrystė. Tikslas – tai visų vienybė. Kunigas yra bendrystės žmogus, todėl jis turi ją išgyventi su kiekvienu, ypatingai su broliais kunigais.

Parašė laišką

   
Ir pabaigoje nuncijus tęsdamas šią tematiką pristato savo laišką, kuris kaip tik ir vadinasi: „Kunigas – bendrystės žmogus“. Ten kalbama apie tris bendrystes, kurios kyla iš bendrystės su Dievu: su savo vyskupijos vyskupu; su broliais kunigais; su pasauliečiais. Visi kunigai ir klierikai buvo raginami perskaityti apie šį vieną iš svarbiausių kunigo gyvenimo elementų – bendrystę.

Meldėsi ir dalyvavo agapėje

   
Pasibaigus konferencijai kunigai ir seminarijos studentai dalyvavo vidurdienį Telšių katedroje vykusiose šv. Mišiose, po kurių visi galėjome išgyventi bendrystę ir kartu dalyvaujant agapėje kunigų seminarijoje.


Klier. Stasys BLINSTRUBIS
Antano ŠNEIDERAIČIO nuotraukos

 

 

horizontal rule

.