facebook

Choro vaidmuo liturgijoe

Liturgija  yra aukščiausias bendrystės su Dievu išgyvenimo momentas.  Kiekviena bažnytinė pareigybė liturgijoje užima jai skirtą išskirtinę vietą. Visa tai tarnauja bendram mūsų Viešpaties garbinimo kultui. Tad kiekvieno pareiga yra prisidėti prie šio veiksmo pagal savo galimybes. Tad liturgijoje išskirtinę vietą užima ir choras, kurį sudaro  atsidavę tikintieji, siekiantys garbinti Viešpatį giesme.

Visgi, šiame straipsnyje neapsistosime vien ties choru, nes bažnytinei muzikai priklauso ir vargonininkai bei kiti muzikantai. Visi jie kartu – Dievo garbinimo išskirtiniu būdu, t.y. per muziką, atstovai, suteikiantys liturgijai ypatingo sakralumo ir dvasinio pakilimo jausmą.

Tačiau, kad ir kokią svarbią vietą Bažnyčioje užimtų choras bei muzikantai, jie negali atlikti jiems skirtą užduotį liturgijoje laisvamaniškai ir pasikliaudami vien savo nuožiūra. Visi, kurie, savitu būdu, dalyvauja giedojime ir sakralinėje muzikoje, choro vadovas, giedotojai, vargonininkas ir visi kiti, turi dėmesingai laikytis reikalavimų savo pareigoms, nurodytų liturginėse knygose ir apaštalų sosto paskelbtuose dokumentuose (plg. Ceremoniale Episcoporum n.39.). Šie dokumentai – Vyskupų Konferencijos patvirtinti apeigynai, Romos Mišiolo nuostatai bei Šventosios Dieviškojo kulto kongregacijos dokumentai. Tiesiogiai Apaštalų Sosto institucijų išleisti dokumentai yra skiriami pateikti Visuotinėje Bažnyčioje patvirtintoms normoms, kuriomis Vietinių bažnyčių Vyskupų Konferencijos naudojasi kaip gairėmis. Pagal tai vyskupai leidžia savo vadovaujamoms vyskupijoms atskirus nuostatus, atsižvelgdamos į vietos tradicijas bei patirtį (plg. Missale Romanum n. 12, 19, 22).

Kalbant apie atskirus nuostatus konkrečioms šv. Mišių dalims, galime pažymėti, kad pagal Romos Mišiolo nuostatus (plg. MR n. 46 – 90), privalomi giedojimai yra šie:

1. Įžanga. Įžangos metu turi būti giedamas priegiesmis iš Romos Mišiolo, Psalmė iš Gradualo, arba tam liturginiam laikotarpiui tinkanti giesmė, kuri imama iš Vyskupų Konferencijos patvirtintų giesmynų.

2. Kyrie (Atgailos aktas). Į jį turi įsijungti visi tikintieji.

3. Gloria. Tai senovinis himnas, giedamas visoje Bažnyčioje. Juo pagerbiama visa Švč. Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Todėl jis turi būti giedamas iškilmingai pabrėžiant Gloria reikšmę. Garbės himną turėtų intonuoti celebruojantis kunigas ar vyskupas.

4. Sanctus (Šventas). Dėkojimo Maldos (Prefacijos) dalis, kuri turi būti giedama įsijungiant visai bendruomenei.

5. Agnus Dei (Dievo Avinėlis). Momentas, kai kunigas laužo Duona ir gabalėlį jos įmeta į taurę pažymint Kūno ir Kraujo vienybę Išganymo darbe Jėzaus Kristaus vardu. Tad Agnus Dei turi būti giedamas vadovaujant chorui ar kantorius ir atsakant visai bendruomenei. Jei duonos laužymas užtrunka ilgiau, tai Dievo Avinėlį galima giedoti daugiau nei tris kartus, bet užbaigiama vis vien „…suteik mums ramybę.“ (plg. CE n.162).

Visi kiti giedojimai turi būti parenkami, kad atitiktų liturginį laiką. Čia vėlgi pažymėtina, kad giesmės turi būti parenkamos pagal Vyskupų Konferencijos patvirtintus giesmynus.

Pagal liturginius nuostatus choras neturėtų apsiimti giedojimo kaip vien jam skirtą teisę ar privilegiją. Choras ir muzikantai turi atsižvelgti į tai, kad giedojimas yra skirtas visai tikinčiųjų bendruomenei ir padėti jai į giedojimą įsijungti pagal jos išgales. Tikintieji turi teisę dalyvauti giedojime, o muzikantų ir choro užduotis yra skatinti tikinčiųjų aktyvumą (plg. MR n.103). Tai galioja net tada kai pvz. nėra vargonininko – šiuo atveju kantoriaus ar chorvedžio pareiga yra vadovauti įvairioms giesmėms, kad žmonės galėtų atlikti dalį to, kas jiems pritinka (plg. MR n.104). Be to  reikia atsižvelgti koks giedojimo būdas paprastai celebracijoje naudojamas vyskupo; dėl to tikintieji gali atsakinėti ar giedoti kartu jiems skirtą dalį mišių eigoje ne tik liaudies kalba, bet taip pat ir lotynų (plg. CE n.40).

Iš giedojimo perspektyvos labiausiai išsiskiria Gavėnios laikotarpis. Ceremoniale Episcoporum tam pateikia net atskirą skirsnį. Čia pažymima, kad nuo Pelenų trečiadienio, baigiant Garbės himnu Velyknaktį, ir laidotuvių mišiose, vargonai ir visi kiti muzikos instrumentai yra skirti tik giedojimui. Tačiau yra išimtis džiaugsmo Sekmadienį (IV Gavėnios), iškilmėse ir šventėse (plg. CE n.41).

Laikotarpiu nuo Garbės himno Viešpaties Vakarienės mišiose iki Garbės himno Velyknaktį vargonai ir visi kiti muzikos instrumentai naudojami tik palaikyti giedojimą (N.B. pagal Lietuvos tradiciją šiuo laikotarpiu vargonais bei kitais muzikos instrumentais visai nesinaudojama) (plg. Ten pat).

Vėliau sekančiu laiku, muzikos instrumentai yra naudojami su nuosaikumu kad atitiktų džiaugsmingo laukimo lūkesčius tinkančius tam laikui, be pirmalaikio džiaugsmingumo, skirto Viešpaties Gimimo šventei – Kalėdoms (plg. Ten pat).

Taigi tokios yra normos bei nuostatai, skirti apibrėži choro bei muzikantų vaidmenį bei pareigas liturgijoje. Tikimės, kad šiame straipsnyje pateikiami paaiškinimai padės daug geriau suprasti ir išgyventi bažnytinio giedojimo prasmę bei vietą atitinkamoje liturginėje tarnyboje.

 

Parengė I teologijos kursas

« Grįžti atgal | Paskelbta: 2013-02-25 | Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-02-25
© 2013. Telšių kunigų seminarija. Visos teisės saugomos.