facebook

Malonės ir valios santykis krikščionio gyvenime

Imamės nagrinėti labai įdomią, bet tuo pat metu ir sudėtingą temą. Kodėl pasirinkau tokią temą? Visų pirma, dėl to, kad prieš kiek laiko, per dvasingumo teologijos paskaitas teko susipažinti su šv. Augustino ir Pelagijaus ginču apie Malonę ir žmogaus valią (kaip turbūt žinote, Augustinas yra „Malonės daktaras“). Manau, kad šiandien ne ką mažiau, negu anksčiau, šv. Augustino laikais, yra būtina suvokti tą santykį tarp valios ir malonės krikščionio ir apskritai žmogaus gyvenime. Šiuolaikinis mąstymas labai veikia kiekvieną, o ypač jauną žmogų, kuris dar nėra suformavęs atitinkamo žvilgsnio vienokais ar kitokiais klausimais. Postmodernizmas veikia ne tik tokio žmogaus mąstymą, bet ir visą jo gyvenimo būdą, todėl dažnai yra neišvengiama klaidų, nusivylimų, dvasinio ir moralinio skausmo.

Šiandien yra sakoma, kad žmogus yra laisvas rinktis, laisvas gyventi taip kaip jis nori, „negalima varžyti tos laisvės, nes kitaip bus pažeista natūrali žmogaus prigimtis“, bet nepastebima, kokia nepataisoma žala padaroma šitaip neatsakingai interpretuojant laisvę. Ši neribota laisvė pati sau pasispendė spąstus: per pastaruosius dešimtmečius sugriautos vertybės sukūrė visuomenę, visiškai nepaisančią moralinės atsakomybės, žmoniškosios valios ir proto, viskas tapo nukreipta į juslinį pasitenkinimą, malonumą, absoliutų vartotojiškumą, siekiantį naudos tik sau. Šiandieninis „Ego“ visiškai pamiršo praeities „communio“: pamiršo džiaugsmą būti kartu su kitais ir puoselėti šį buvimą. Šiandieninis „ego“ pamiršo praeities „ego“, kuris reiškia nuoširdų būvimą su pačiu savimi, kuris reiškia vidinį gyvenimą, pagrįstą dvasios įkvėpimais ir bendravimu su Dievu. Pripažinkim, kad šiandieninis pasaulis yra nuodėmės pasaulis, bet ir mes patys esam šio pasaulio dalis. Mes esame ta dalis, kuri dar priešinasi blogiui, ar bent jau turėtų jam priešintis. Visgi ir tam reikia dvasinės paskatos. Ši paskata kyla iš Šventojo Rašto ir mūsų Tradicijos, iš praeities, kurios problemas sprendė garsiausi Bažnyčios mąstytojai ir šventieji, turintys ką pasakyti ir šiandien. Nesiruošiu pateikti kažkokios doktrinos, tai – tiesiog vidiniai pamąstymai, kurie, kaip pamaniau, gal pravers ir kitiems, ieškantiems atsakymų į tuos pačius klausimus.

Nuodėmė

Tai ką mes vadiname nuodėme, šiuolaikinis mąstymas vadina „suvaržymo ideologija“. Aišku yra suprantama ir pripažįstama, kad pavyzdžiui žmogžudystė ir vogimas yra nusikaltimai. Tačiau nuodėmės esmė pasikeitė. Viskas pasikeitė todėl, kad buvo panaikintas moralinis autoritetas, taip sakant: „niekas neturi teisės man aiškinti, kaip aš turiu elgtis, nes aš esu laisvas rinktis“. Tačiau mes turime paklausti, ką mes galime rinktis? Ką rinktis žmogus turi laisvę? Žmogus turi teisę į tai, kad visuomet būtų saugojami ir puoselėjami jo natūralūs gėriai. Tie gėriai yra įvairūs: nuosavybė, sveikata, šeima, jam sakoma tiesa. Jeigu tai yra pažeidžiama, tuomet žmogaus gėriai tikrai nėra saugojami ir puoselėjami. Visi šie gėriai, galėtume sakyti, yra įrašyti mūsų prigimtyje, bet pasižiūrėkime atidžiau. Argi šių gėrių pažeidimas nėra susijęs su mums taip gerai žinomais 10 Dievo Įsakymų: nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk netiesos ir t.t. Taigi štai ir priėjome prie nuodėmės, nusidedame tada, kai pažeidžiame visus šiuos ir iš jų išplaukiančius Įsakymus. O kaip dėl pirmųjų dviejų Įsakymų? Ką reiškia „neturėk kitų Dievų, tik mane vieną“, „netark Dievo vardo be reikalo“? Šv. Augustinas yra pasakęs: „mylėk Dievą ir daryk ką nori“. Jei Dievas yra aukščiausias mūsų autoritetas, mūsų gyvenimo švyturys, jei vykdysime Jo valią, tuomet neįsivaizduojama, kad darytume ką nors bloga.

Ar įmanoma gyventi nenusidedant?

Visgi, kaip vėl gi sako šv. Augustinas: „mes turime sužeistą prigimtį ir esame traukiami nusidėti, ir tik Dievo malonė gali mus išgydyti“. Šv. Apaštalas Paulius laiške Romiečiams labai aiškiai kalba apie nuodėmę, kad kiekvienas žmogus yra jos pažeistas. Adomo nuodėmė iš tiesų nėra vien tik jo, ji sužeidė ir kiekvieną iš mūsų (Rom 5, 12-14). Bet Dievas parodė mums savo malonę ir atsiuntė savo Sūnų, kad kiekvienas būtų išgelbėtas. Tai yra visų mūsų nuodėmių atpirkimas, ir ne už mūsų kažkokius nuopelnus, bet dovanai (Rom 5, 15).

Bet kodėl tada žmogus ir toliau nusideda? Kaip sako popiežius Benediktas XVI: „žmogui reikalingas nuolatinis atsivertimas“. Tai reiškia, kad Jėzaus auka mums suteikė galimybę išsivaduoti iš nuodėmės vergijos, bet mūsų sužeista prigimtis ir toliau, mus veda į nuodėmę. Taigi žmogus vėl ir vėl turi atsigręžti į Dievą, kad Jo malonės dėka toliau kovotų ir eitų į visišką išsivadavimą. Kristus yra tas, kuris neleis šėtonui prisiartinti prie mūsų sužeistos prigimties, per kurią jis mus nuodija, jei tik eisime su Dievu ir visiškai atsiduosime Jam.

Paulius tai patvirtina sakydamas, kad kiekvienas žmogus yra nusidėjęs ir kiekvienas turi pasirodyti kaltas prieš Dievą (Rom 3, 19). Tik kai su nuolankumu prisipažįstame, jog esame sužeisti, Dievo malonė gali pradėti mumyse veikti. Juk nejaugi Kristus nėra tas „kuris negalėtų mūsų atjausti mūsų silpnybių“ (Hbr 4,15). Taigi visas žmogaus gyvenimas yra nuolatinė kelionė į šventumą ir nuolatinė kova su savo ir viso pasaulio nuodėmėmis. Nuolat klupdamas ir su Dievo pagalba vėl stodamasis, jis eina į pilnutinį išsitaisymą, kurį pasieks tik Dangaus karalystėje prie Viešpaties Sosto.

Kaip akcentuoti žmogaus atsakomybę ir Dievo malonę?

Pavojus yra tikrai realus. Žmogus labai dažnai yra linkęs nusikratyti atsakomybės dėl savo veiksmų, viską suversdamas kitiems. Dvasiniuose dalykuose tai taipogi neretai gali pasitaikyti. Būtina suprasti, kad žmogaus atsakomybė dėl savo išganymo ir Dievo malonė nuolat sąveikauja. Kaip skaitėme tekste, šv. Augustinas labai konkrečiai atkerta į Pelagijaus argumentus: žmogaus valia yra laisva apsispręsti dėl vieno ar kito žingsnio, bet ji neturi išganymo laisvės. Viskas priklauso nuo dievo malonės, kuri gali nukreipti valią nuo savęs į norą siekti gėrio ir išganymo. Taigi žmogus privalo apsispręsti už Dievą, kad Jis galėtų, taip sakant, laisvai disponuoti mūsų norais ir kreipti juos į gėrį. Atsisakymas vergauti savo norams ir yra tikroji laisvė.

Kodėl negalima akcentuoti vien tik žmogaus atsakomybė? Jėzus Evangelijoje pagal Joną labai aiškiai pasako, kad žmogus nedėdamas vilčių į Dievą, yra bejėgis. Jei žmogus pasikliaus vien savo jėgomis, jis nieko nepasieks. Dievas rūpinasi savo vaikais, jeigu jie atsiduoda Jo rūpesčiui (Jn 15, 4). Kaip ir pats Augustinas sako: jei Dievas duoda malonę, tai gali pasipriešinti nuodėmei. Tai ir buvo pagrindinė Pelagijaus klaida: jis viską sudėjo į žmogaus rankas, visiškai nekreipdamas dėmesio į sužeistą žmogaus prigimtį, kuri be Dievo malonės linksta prie blogio. Tik pasivedę Dievui galime įgauti tinkamų ginklų kovai (Rom 6, 13). Tačiau tas mūsų pasivedimas neturi būti vien dėl naudos sau, nes būtent naudos sau ieškojimas yra pagrindinis sužeistos prigimties pasireiškimas. Pasivedimas yra susivienijimas su Dievu Jėzuje Kristuje. Tik tuomet, kai galime kaip apaštalas Paulius sakyti, jog „jau nebe aš gyvenu, bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20), esame „sufokusavę“ savo dvasios žiūroną, nukreiptą išganymo link.

Kas vyksta kai viską sukoncentruojame tik į Dievo malonę? Tai jau kitas kraštutinumas. Čia mes atmetame žmogaus atsakomybę. Bet, kaip jau minėjome, šie abudu poliai turi išlaikyti atitinkamą pusiausvyrą, nes jie abu yra vienodai svarbūs. Aišku, visai neblogai būtų, jei galėtume sau nieko neveikti, o vis vien pasiekti išganymą, net ir neįdėdami jokių pastangų. Bet žmogus nėra koks žemės šliužas, jis turi jam  Dievo suteiktas dovanas, kurios taip pat yra jo įrankis siekiant dieviškojo tikslo. Bet ir tai nėra vien tik jam. Apaštalas Paulius prabyla apie žmogui skirtas dovanas, kaip išganymo įrankius visai žmonijai, taigi žmogus ne tik pats siekia šio tikslo, bet ir yra pakviestas padėti jo siekti taip pat ir kitiems per Dievo jam suteiktas malones (Rom 12, 5-8). Ir visa tai galiausiai tampa tam tikra simbioze: mes padedame kitiems, kad kiti galėtų eiti link išganymo, bet ir pati mūsų pagalba tampa išganymo keliu mums, taigi mes gauname iš to ir naudos pačia tyriausia prasme. Tai yra pats tobuliausias socialumo pasireiškimas, kuomet išganymo darbe veikia Dievas, aš ir mano artimas.

Kaip įgauti tikrumo, kad einame teisingu keliu?

Manau, kad tai vienas iš svarbiausių klausimų, kuris dažnai iškyla ir man pačiam. Kaip būti tikram, kad pasirinktas Dievo sekimo kelias yra teisingas? Kaip sužinoti, ar teisingai viską suprantu? Kaip nepasiduoti abejonėms? Čia man visuomet prieš akis iškyla vieno garsiausių devyniolikto amžiaus filosofų egzistencialistų Soreno Kierkegaardo, kuris turėjo didžiulės įtakos mano mąstymui, pasakyta frazė, kad tikras krikščionis nemindžikuoja prie nežinomybės bedugnės, jis tiesiog į ją šoką, bet ne tam, kad galiausiai užsimuštų, o kad Dievas jį pagautų, taigi krikščionis, kaip vaikas, puola į Tėvo glėbį, nes žino, kad bus pagautas. Tik šitaip yra įgaunamas tikrumas ir būtent apie tai mes ir kalbėjome šitame darbe: svarbiausia yra visiškas atsidavimas Dievo valiai. Aišku, gali atrodyti naivu ir kvaila, bet argi visi šventieji nebuvo šiek tiek bepročiai. Argi jie nespinduliavo ta beprotiška meile Dievui, kuri juos vertė griauti susikurtus stereotipus, savo medžiaginę gerovę, parodydami visam pasauliui kad ne tai yra svarbiausia? Jeigu būti krikščionimi reiškia būti bepročiu, tai tuomet ir aš noriu būti bepročiu. Geriau būti bepročiu dėl Dievo, nei dėl šio pasaulio tuštybės ir beprasmybės. Apaštalai buvo bepročiai, nes pasipriešino laiko dvasiai, jie buvo bepročiai, nes vėliau ėjo savo noru į mirtį. Čia man rodos ir galėtume atsakyti ir į paskutinį mums užduotą klausimą, „ką reiškia būti autentišku krikščionimi?“. Būti autentišku krikščionimi reiškia būti Dievo vaiku visa esybe, o savo autentiškumą gali patikrinti kiekvienas pats sau. Mylintiems Dievą viskas išeina į gera.

 

Klier. Artūras Goštautas

« Grįžti atgal | Paskelbta: 2013-05-02 | Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-05-02
© 2013. Telšių kunigų seminarija. Visos teisės saugomos.