APIE CELIBATÀ
| Sekuliarizuotoje visuomenëje, kurioje gyvename, bene sunkiausiai priimamas ir daugiausiai svarstymø susilaukiantis kunigystës aspektas yra kunigø celibatas. Kiekvienas ið mûsø turëtume gilintis á tai, kà reiðkia celibatas kunigo gyvenime, nes priklausydami ðiuolaikinei visuomenei nejuèiomis esame „apkrësti“ ávairiomis ideologizuotomis nuomonëmis apie celibatiná gyvenimo bûdà. Daþniausiai tiek kunigø celibato ðalininkai, tiek prieðininkai pernelyg apsistoja ties kuriuo nors ið jo ypatumø. Pabrëþiami ávairûs kunigø celibato motyvai: paklusnumas Baþnyèios mokymui, Tradicija, disciplina, sielovada ir kt. Bandykime paanalizuoti, ar remdamiesi ðiais motyvais galime pagrásti kunigø celibato bûtinybæ. |
Neretai sakoma, kad kunigas turi bûti nuolatos pasirengæs tarnauti Dievo Tautai, þinodamas, jog vyskupas visada gali pasiøsti já á bet kurià parapijà ar skirti ávykdyti svarbià baþnytinæ misijà. Taip pat ir tikintieji turi teisæ bet kada praðyti jo liturginës ar sielovadinës pagalbos. Ðiais ar panaðiais atvejais kunigo santuokinis gyvenimas iðkiltø jam kaip kliûtis sklandþiai ir greitai ávykdyti Baþnyèios valià. Toks argumentas kunigø celibatui pagrásti atsiranda, kai á paèià kunigystæ þiûrime jos funkcijø prasme, á jà kaip atvirà Baþnyèios panaudojimui. Jei vyrauja ðitokia samprata apie kunigystæ, ar tuomet kunigas netampa vien administratorius, funkcijonierius, vadybininkas, statybininkas, Kristaus karys, o celibatas ar nëra iðgyvenamas tik kaip pareiga, ásakymas? Ilgainiui vertindamas kunigystæ kaip tam tikrø funkcijø atlikimà, kunigas neiðvengiamai atsies jà nuo savo asmeninio gyvenimo, nes administracija, pareigø vykdymas, „kario savimonë“ negali iðskleisti þmogiðkojo asmens, padaryti já laimingu. Tada susidaro labai palanki terpë vystytis tarytum dviems gyvenimams: vieðam ir privaèiam, tarnybiniam ir asmeniniam. Svarstant kunigø celibatà vien drausmës, pareigos aspektais, beveik bûtinai iðkyla abejonës (ypaè akistatoje su savo lytiðkumu) jo tikslingumu. Nes jeigu kunigystë suprantama tik kaip gerai atliekama tarnyba, palaipsniui celibatas (beje, kaip ir kiti dalykai, kuriø èia nenagrinësime, pvz.: turtas) tampa grynai asmeninis reikalas. Ðitaip atsiveria galimybës jo nepaisyti. Vadinasi, vien drausmës motyvacijos nepakanka pateisinti privalomà kunigø celibatà, nes pirmiausia kunigas kaip asmuo, trokðtantis bûti laimingas, yra kaþkas daugiau negu tarnybinis jo gyvenimo statusas. Negalima norëti, kad jis bûtø tarsi japonø imperatoriaus armijos kareivis, neatsiþvelgiantis nei á save, nei á kitus, tik beatodairiðkai vykdantis savo valdovo ásakymus. Kai á kunigø celibatà þvelgiame per efektyvumo prizmæ, stokojame pagarbos þmogiðkajam asmeniui, nes pastarasis nëra priemonë strateginiams planams ágyvendinti.
Kitas ne taip retai pasitaikantis argumentas teigia, kad privalomas kunigø celibatas yra neatðaukiama Katalikø Baþnyèios Tradicijos dalis. Vis dëlto, negalima pamirðti, kad Rytø krikðèioniø Tradicijoje iki ðiol egzistuoja kitoks poþiûris á kunigø celibatà, kuris yra pripaþástamas ir Katalikø Baþnyèioje (pvz., Rytø apeigø katalikai). Ðis poþiûris taip pat yra integrali Apaðtalinës Tradicijos dalis. Ið to paaiðkëja, kad Tradicija negali bûti pagrindinis argumentas, pagrindþiantis privalomà kunigø celibatà.
Yra teigianèiøjø, kad laikytis privalomo kunigams celibato reikia vien dël paklusnumo aktualiam Baþnyèios Mokymui. Derëtø patikslinti, kad pats paklusnumas nëra savitikslis veiksmas, siekiantis þûtbût iðpildyti kaþkoká nurodymà. Toká aklà paklusnumà visuomet lydi dvejonës ir nesaugumas, o tada paklustantysis geriau stengsis apie tai nemàstyti. Kunigas, besilaikantis celibato vien ið paklusnumo, per daug nemàstys apie jo reikðmæ, pasitenkindamas paèiu paklusnumo veiksmu. Taèiau nesupratus paklusnumo Baþnyèiai prieþasèiø ir tikslo, rizikuojama likti tarsi „nesvarumo bûklëje“ ir vienà graþià dienà nebepaklusti.
Matome, kaip paklusnumas reikalauja sàmoningumo, ir be pastarojo jis nëra pilnavertis argumentas kunigui laikytis celibato.
Atrodo, aiðku, kad nei vienas ið ðiø argumentø, paimtø tiek kartø, tiek pavieniui, negali pilnutinai pagrásti kunigø celibato bûtinybës. Nesunku pastebëti, jog kunigø celibato klausimas glaudþiai susijæs su samprata, kurià turime apie kunigystæ. Kai sureikðminamas kuris nors vienas kunigystës aspektas, – ar tai bûtø kunigas kaip sakramentø administratorius, kaip bendruomenës vadovas, kaip Dievo Þodþio skelbëjas, – neiðvengiamai tuo poþiûriu bus vertinama ir kunigø celibato reikðmë. Tad privalome iðkelti klausimà: kas yra tas kriterijus, pagal kurá galime teisingai suprasti kunigystæ, o jos ðviesoje ir kunigø celibatà?
Tëra Vienintelis, Amþinasis ir Vyriausiasis Kunigas Jëzus Kristus (plg. Þyd 6,20), kuris kvieèia visus Dangiðkojo Tëvo vaikus dalyvauti savo karaliðkosios kunigystës paslaptyje.
Jëzaus Kristaus, Tëvo mylimo Sûnaus þemiðkasis gyvenimas iðsipildo Jo kunigiðkojoje misijoje. Ði dieviðkoji Jëzaus, Amþinojo ir Vyriausiojo Kunigo, pasiuntinybë pasiekia savo virðûnæ Kryþiaus paslaptyje. Nukryþiuotojo Jëzaus kunigystë ypatingu bûdu atveria mums Jo meilæ Tëvui ir Baþnyèiai, taigi parodo ðià kunigystæ bûtent meilës aspektu. Kryþiaus paslaptimi Jëzus, bûdamas kartu Kunigas ir Auka, duoda meilës atsakymà Tëvui, ið kurio visa yra gavæs (plg. Mt 11,27). Tuo bûdu Jëzaus kunigystë pirmiausiai yra meilës kunigystë. Tokioje ðios kunigystës perspektyvoje matome, jog visas Jëzaus þemiðkasis gyvenimas apimtas vienatinës meilës Tëvui. Tai ta pati meilë, kuri amþinai yra tarp Tëvo ir Sûnaus Ðvè.Trejybës Slëpinyje. Tos meilës paþymëtas ir nuolat traukiamas Jëzus Kunigas pats verþiasi ir visus veda pas Tëvà. Dël ðios vienatinës meilës Tëvui Jëzus atiduoda savo kûnà, gyvybæ, iðlieja savo kraujà, kad paðlovintø Já (plg. Jn 17,4) ir paðventintø savo Suþadëtinæ Baþnyèià (plg. Ef 5,26); jos vedamas Jis nekuria ðeimos, dar labiau, „Þmogaus Sûnus neturi kur galvos priglausti“ (Mt 8,20). Jëzaus celibatas yra giliai susijæs su Jo Kunigystës paslaptimi ir dël ðios meilës reiklumo yra prasmingas.
Per Ðventimø sakramento malonæ tapæs Kristaus Kunigystës þenklu paðvæstasis asmuo pasiryþta ypatingu bûdu gyventi ðios kunigystës paslaptimi. Pagrindinis kunigystës dovanos reiklumas susitapatinimas su Kristaus, Aukðèiausiojo Kunigo, gyvenimu. Ásitvirtinti Kristuje, Jo Evangelijoje galime tik per kontempliatyvø gyvenimà. Pastaràjá labai daþnai neteisingai suvokiame, manydami, kad jis skirtas vien grieþtos klauzûros vienuolynams. Tokia nuomonë ið pagrindø klaidinga, nes jau ðv. Teresë Avilietë, Baþnyèios mokytoja, savo veikale „Vidinë pilis“ teigë, kad kontempliacija bûtina visiems krikðèionims. Krikðèioniðkoji kontempliacija tikrai nëra kaþkoks jausmø antplûdis, saldus transas, pirmiausia – tai mylintis, mane persmelkiantis Tëvo þvilgsnis, Dievo ðviesa, kuri atsispindi mano dvasioje bei traukia jà su meile þvelgti á Dievo Paslaptá ir Jo darbus. Ði kontempliacija visuomet yra Ðventosios Dvasios veikimo mumyse vaisius, neuþpelnyta, dykai duodama dovana. Celibatas kaip priemonë padeda gyventi tobulu atvirumu kontempliacijos dovanai, per kurià susivienijame su Kristaus asmeniu, Jo gyvenimu. Gyvendami kontempliatyviai, galime labai autentiðku bûdu (ne psichologiðkai) siekti, trokðti gyvenimo vienybës su Kristumi. Ðitaip priëmus Kristaus Kunigystës paslaptá, celibatas tampa, savaime suprantama, kunigiðkojo gyvenimo dalis. Kunigas Baþnyèios Tradicijoje vadinamas „alter Christus“ yra tas, kuris visà kunigystës malonæ gavo ið Kristaus ir, norëdamas priimti Kristaus Kunigystës pilnatvæ, jis priima ir Jëzaus celibatà, tà patá meilës absoliutumà Tëvui ir Baþnyèiai. Suprantama, jeigu kunigystë pirmiausia yra vadovavimas bendruomenei, sakramentø teikimas, liturgijos ðventimas, Dievo þodþio skelbimas, sielovada, tuomet kunigas gali bûti ir vedæs. Bet jei kunigas yra tapæs Nukryþiuotojo ir Prisikëlusiojo Kristaus ikona, tai celibatas bus jam bûtina priemonë gyventi ðia paslaptimi. Rasti kažką daugiau apie vilniaus kunigu seminarija.
Nors ir bûdamas dovana, celibatas reikalauja ið mûsø bendradarbiavimo ir þmogiðkos atsakomybës. Gilus þmogaus lytiðkumo, jo kûno paþinimas asmens ðviesoje padeda celibato dovanai tapti veiksminga mûsø gyvenimuose. Todël màstant apie celibatà labai svarbu suprasti, kokià vietà uþima lytiðkumas þmogaus asmenyje. Daþniausiai susiduriame su pavojais ignoruoti savo lytiðkumà arba já suabsoliutinti. Abiem atvejais tai reikðtø atsieti já nuo þmogiðkojo asmens, kas neiðvengiamai priveda prie nerealaus lytiðkumo vertinimo. Ðitaip suprantamas jis paslëptai ar atvirai tampa mûsø minèiø, jausmø, vaizduotës, veiksmø vedanèia gija. Tuomet per tam tikrus psichologinius dësningumus lytiðkumas pasidaro aðimi, apie kurià sukasi þmogus. Taèiau asmens perspektyvoje þiûrimas jis padeda save ir kità teigti bei mylëti kaip asmená. Atradæ savo lytiðkumo vertæ, ágyjame laisvæ nuo aukðèiau minëtø kraðtutinumø,nes daromës vis labiau pajëgûs – kaip vyrai ar moterys – atlikti brandþius ir atsakingus pasirinkimus, tada ir celibatas nebus naðta, jis netgi taps bûdu mylëti kità.
Be abejo, màstydami apie celibatà, negalime palikti nuoðalyje temos, apie kurià mûsuose daþniausiai tylima – kunigo ir moters santykis. Nereto kunigo ar seminaristo sampratoje formuojasi moters kaip „tabu“, kaþko nepaþástamo ir todël pavojingo, ávaizdis, o tuo paèiu kaþkas gundanèio ir lemtingai patrauklaus. Tada vieniems celibatas tampa ðarvas pasislëpti nuo jiems taip praþûtingo reiðkinio, kitiems – ákyrëjæs jungas, slegiantis þmogiðkà prigimtá. Vis dëlto reikëtø atkreipti dëmesá, kad problema slypi ne celibate, o neteisingoje sampratoje apie já ir ypaè apie moterá kaip tokià. Jei moteris pirmiausia vertinama ne pagal jos asmeniná kilnumà, o dël tam tikrø savybiø, ji tampa naudos arba malonumo objektu. Moters asmeniðkumo supratimas neleidþia á jà ðitaip þvelgti, bet atveria jà kaip draugæ, seserá, motinà. Ðis supratimas reikalauja ir já attinkanèio meilës bei pagarbos santykio. Bûtent toks buvo Jëzaus Kristaus santykis su moterimis. Evangelijoje apraðyti Jëzaus susitikimai su moterimis parodo, kaip Jis padëdavo kiekvienai ið jø skleisti atskleisti giløjá moters paðaukimà meilei. Jëzaus Kunigo nuostata turi bûti kiekvieno kunigo nuostata, padedanti moteriai, koks yra Tëvo þvilgsnis á jà, kokia yra jos vieta Baþnyèios gyvenime ir misijoje. Savo ruoþtu bûdama meilës neðëja, saugotoja ir tarpininkë, moteris gali tapti kunigui tikra bendrininkë, pagelbstinti jam gyventi savo paðaukimu. Celibatas nëra draudimas mylëti, norëti tikrø draugysèiø mylint kità giliausia asmens prasme, bet savæs dovanojimas Dievui ir Baþnyèiai. Tai reiðkia leisti meilei, ateinanèiai ið Dievo (plg. 1Jn 4,7), apglëbti mumyse visus, kuriuos sutinkame kelyje á Tëvo namus, neapsistojant ties vienu þmogumi. Celibatas – tai naujas, dieviðkas bûdas mylëti, iðraiðka tos Kristaus meilës, per kurià Jis nuolat pleèia mûsø ðirdis iki savo Ðirdies dydþio. Priimdamas moters paslaptá ið Dievo rankø kaip dovanà, kunigas gali laikytis celibato ir augti meile.
Þinoma, gali susidaryti áspûdis, kad kalbama apie labai sunkiai ágyvendinamus dalykus, tolimus idealus, o ypaè þinant mûsø prigimtyje glûdintá trapumà, nepastovumà. Tai, kà bandëme pagvildenti ðiose keliose pastraipose, nëra pakankamai iðsamu. Pateikëme keletà ðtrichø, tam tikra prasme iððûkiø jûsø tolesniems ieðkojimams. Ið tiesø, Kristaus kunigystës ir Jo meilës Tëvui bei þmonëms didingumas, kilnumas smarkiai virðija visas mûsø pastangas ir sampratas apie jà. Vien kontempliuodami (o tai nëra analizë) Kristaus, Aukðèiausiojo ir Amþinojo Kunigo, paslaptá, galime autentiðkai ja gyventi. Tuomet ir kunigø celibatas, dëka dieviðkosios Iðminties kontempliacijos, tampa aiðkus. Tada galime suprasti, kodël jis áraðytas Baþnyèios ðirdyje, jos Tradicijoje, kodël jo laikydamiesi paklustame Baþnyèios Mokymui ir, norëdami ávykdyti Kristaus meilës ásakymà, bûdami celibato bûsenoje esame nuolat pasiruoðæ patarnauti broliams ir sesëms.
Baþnyèios mokytoja ðv. Kûdikëlio Jëzaus Teresë raðë, kad „viskas yra malonë“. Tad esame dovanos akivaizdoje, á kurià atsakyti galime tik su kûdikiðku pasitikëjimu ir meile, jà priimdami ir drauge su Marija tardami savo „fiat“.