Nelikti vieniems

Akimirksniu nuskubėjusių švenčių aidas ir, atrodytų, dar čia pat drioksinčių naujametinių fejerverkų žiežirbos suskubo išnykti eiliniame laike. Į Dievo Namus kiekvieną sekmadienį tikintieji vėl atsineša tuos pačius naujų kasdienybės rūpesčių ryšulėlius, emigracijos bangoje meldžia palaimos vaikams, suskubusiems grįžti į svečiąsias šalis. Visi grįžome prie paprastų dalykų, nors dažnas akimirkomis pamąstome, kad nieko lyg ir nebuvo. Įspūdžiai po truputį linkę išblėsti.

Anądien, stovint vieno prekybos centro eilėje, prie kasos, buvau priverstas klausytis poros močiučių, laukiančių priekyje manęs, pokalbio. Nors, pagal kalbančiųjų tonaciją, norėjosi tai labiau išgyvenimais pavadinti. Kalbėjosi juodvi apie politiką, kuri sulig kiekviena seimūnų kadencija vis žemiau ritasi. Netrukus viena atsidūsėjo: „O, kad Lietuva jiems (politikams,- aut. past.) rūpėtų taip, kaip mes sausio 13-ąją verkėm…“. Ką čia ir bepridursi – turėjo žmonės vienintelį tikslą – laisvais tapti; nugarų nelenkti svetimiems badžiauninkams. Vienybė buvo. O šiandien jaunimas linkęs ne po tuo tanku pulti, o jo „šoferiu“ būti ir saviškius traiškyti. Nors nūdien nei vikšrų nereikia: dėl geresnės striukės ar batų vidury gatvės išrengia ir, negana to, dar sumuša. Pramogos vardan. O ką jau ir bekalbėti apie „geranoriškus“ kaimynus, kurie vakare pyragu vaišina, o paryčiais jau automobilio veidrodėlį „ant pardavimo“ lupa… Tad visiškai nesinori į tą pasaulį pro atvirus langus, kaip vienas mūsų tautos pop muzikos numylėtinis savo dainoje išsireiškė, žiūrėti. Vienybės trūksta. Nors, ir šildymo kainas kone auksu mokame.

Bet palikime tas šaltkrėtį prišaukiančias komunalines sąskaitas ir kiek pozityviau pamąstykime. Apie tikėjimą. Apie Dievą. Apie Bažnyčią. Vykau praktikon Kristaus gimimo šventės pasitikti į vieną Uostamiesčio prieigų kaimelį. Peršokus pirmą, antrą pusnį jūrinio klimato užšaldytais laukais, įsistebeilijau į dvi bažnyčias, viena nuo kitos netoli esančias: pirmoji – medinė ir maža, antroji – mūrinė, visai gražiai architektų sumanyta. Tačiau visgi prie tos mažesniosios sutoti turėjau, nes ana kiek kitaip į tą patį Dievą tiki. Liuteronais pasivadino. Ir pagalvojau, kad štai atsiranda koks išsišokėlis, tarsi „Monopolio“ žaidimo taisykles į patogesnes pakeičia ir įteisina kaip reformuotą tikėjimą. Ir ne tik jie. Pasidomėję, rankų pirštų neužteksime, norėdami tokias ir panašias naujas instancijas suskaičiuoti. Vadinasi, netgi Dievą apkarpome, kad į mūsų standartų ir paprastesnio suvokimo bei patogumo rėmus tilptų…

Tokių skirtingumų, kuriuos reziumuojant vistiek vienas tikslas sieja, prisotinti, imame jau šimtamete tradicija tapusią maldų už krikščionių vienybę savaitę praktikuoti. Nors, logišku protu besivadovaujantieji, čia dažnai šypteli: kuri gi konfesija pasakys, kad yra nepilna arba blogesnė? Tačiau mūsų užduotis, organizuojant ekumenines pamaldas, nuolat leidžiantis į dialogą su „kitaip“ tikinčiais kaimynais, yra formuluojama paprasčiau – nepaisyti socialinio lygmens ir prašyti Dievo, jog taptume ne tik kaimynais, bet ir vienos šeimos nariais, vienodai Jį išpažindami. Mūsų troškimas tapti „vienos kaimenės“ (Fil. 2,4) bendruomene anksčiau ar vėliau išsipildys. Būkime kantrūs, nepaliaukime melstis. Nors ir ne rytoj rankomis visi sukirsime, tačiau šiuo metu gal taip reikia. Leiskime Jam rūpintis mumis ir nepateikinėkime griežtų peticijų. Tik norą, siekius ir prašymus.

Galiausiai, vienybę nuo tolerancijos pradėkime. Ne tik bažnyčioje. Per lėtai startavusiems „žalioje“ sankryžoje nepanaudoję garso signalo susilaikykime ar per lėtos senutės pėsčiųjų perėjoje į pusnį nenustumkime. Galimybių aibė. Svarbu – norėti.

Nesušalkime.

Redaktorius
Klier. Antanas Šneideraitis