Šv. Pranciškus Asyžietis

Jis paženklintas Kristaus žaizdomis,

Jame užtekėjo nauja Kristaus šviesa.

Kaip ir kiekvienais metais, spalio ketvirtąją minime šv. Pranciškų Asyžietį. Tai – nepaprastos dvasios šventasis, palikęs ryškų pėdsaką Bažnyčios istorijoje ir iki šiol darantis nemenką poveikį daugelio žmonių dvasiniame gyvenime – uždegdamas širdis savo paprastumu, „mažumu“, pasiaukojimu.

„Pasaulyje jis užtekėjo tarsi saulė!“ – pasakė Dantė apie šventąjį Pranciškų. Pranciškaus gyvenimas – „naujas Evangelijos atradimas“. Jo idėjose įkūnyta ne tik religinė, bet ir socialinė, pasaulį formuojanti programa. Šventajam įtakojant prasideda nauja pagonių misija. Iš jo kyla naujos Velykos, Bažnyčios ir Kristaus meilės Velykos.

„Tarsi saulė…“ Dvidešimtmetis pirklys iš Asyžiaus, jautrus, muzikalus, sąmojingas, labai inteligentiškas jaunuolis, gimęs 1181 – 82 m. Pietro Bernadonės, turtingo prekiautojo medžiagomis, ir jo žmonos Pikos šeimoje, 1202 m. keliauja į karą su Perudžija. Vienerius metus trukusi nelaisvė, į kurią patenka, labai pakeičia Pranciškų. Tačiau tik po dvejų metų įvyksta atsivertimas, kai jaunuolis pamato Dievo karalystės viziją.

O kaip su saule, kurią mini Dantė? – Pranciškus bastosi aplinkui ir atstatinėja bažnyčias S. Damiano, S. Pietro della Spina ir S. Maria degli Angeli (Porciunkulės). Tėvas jį atiduoda vyskupo teismui ir atima teisę į palikimą. Nuogut nuogutėlis šventasis guli ant žemės, pridengtas tik vyskupo apsiaustu, nes visus drabužius gražino tėvui. Dabar tik Dievą jis tenori vadinti tėvu. Jo broliais tampa raupsuotieji, su kuriais gyvena. Ir štai čia užteka saulė – nauja skurdo idealo saulė, naujas Evangelijos saulės patekėjimas.

O kur saulė pasauliui? – 1208 m. vasario 24 diena, klausydamasis Evangelijos žodžių, kur Jėzus siunčia į pasaulį mokinius, Pranciškus supranta, kad jo pašaukimas – visko atsisakyti, nuolankiai atsiduoti Dievo valiai, keliauti per pasaulį ir pamokslauti. Lydimas dvylikos bičiulių 1210 m. jis iškeliauja pas Didįjį popiežių Inocentą III, „keliais trumpais ir paprastais žodžiais“ pristato jam savo idėją steigti naują vienuoliją. Gauna patvirtinimą pirmų taisyklių (regulos), kurios buvo tokios kuklios, kad lapelis, ant kurio buvo surašytos, paprasčiausiai galėjo pasimesti. Tai dar nebuvo „saulė pasauliui“! Bet čia kažkur laukuose prie Asyžiaus, Porciunkulės vienuolynėlyje, prasiveržia švieselė. Ši švieselė 1212 metais pagauna šventąją Klarą. Nuo jos liepsnoja visa šalis. Misija pasiekia Dalmatiją. Pagonių misija pabunda iš naujo ir keliauja į neaprėpiamas Azijos platybes. 1213 m. ir pats Pranciškus nori persikelti į Afriką, bet jam sukliudo liga. 1219 m. ordinas sugeba prasiskverbti net iki paties Egipto sultono. 1221 m. įkuriamas Trečiasis ordinas. Posėdžiauja „palapinių kapitula“, nes tokiam dideliam brolių pulkui neužtenka vietos nei bažnyčiose, nei namuose, todėl pasiklausyti Pranciškaus ir kitų susirenkama gamtoje. Dantė teisus: Pranciškus „pasaulyje užtekėjo tarsi saulė“.

1224 m. Alvernos kalno uolų grotose užteka ir Nukryžiuotojo saulė, kuri prasismelkia į Pranciškų ir paženklina jį stebuklingu „Kristaus antspaudu“ – Jo žaizdomis. Šventajam prasideda dvejus metus trukę skausmai ir kančios, „saulės leidimasis mirtin“. Pranciškus beveik apanka, sunkiai paeina. 1226 metų spalio 3 dienos vakare miršta ant balzganų Porciunkulės bažnytėlės grindų, sulaukęs 44 metų amžiaus.

Jau 1228 m. popiežius Grigalius X paskelbia Pranciškų šventuoju. 1230 m. jo palikai perkeliami į naują Asyžiaus baziliką. Maldininkai ir asketai, romantikai, mistikai ir misionieriai, vienuolių ordinai ir visuotinė Bažnyčia nuolat gręžiasi į Pranciškų iš Asyžiaus. Vis dar, vis iš naujo jis tebėra saulė pasauliui.

 I teol. k. klierikas Artūras Goštautas

 Parengta pagal Theodor Schnitzler „Die Heiligen im Jahr des Herrn.“