Vėlines pasitinkant
Palydėti malda…
Kai ruduo jau pradeda it nuokalnėje įgauti pagreitį, purtydamas mirusiais apsimetusius medžius ir grasindamas natūraliu gamtos freonu padengti žemę, paskutinis spalio sekmadienis vis nenori išaušti,tarsi neigiamą balą pažymių knygelėje, desperatiškai trindamas vieną valandą mūsų nudėvėtuose laikrodžiuose. Amžinybės fenomene įtvirtintas laikas pranašauja apie neišvengiamą naują savaitę, kurioje ne vienam, net ir atostogaujančiam nepažangiam moksleiviui, paslapčiomis kuždės filosofiniai būties klausimai, žvelgiant į apsamanojusią paminklo epitafiją, ar į vienišą, vėjyje besiplaikstančią žvakę. Laiko chirurgijos ir kasdienybės rūpesčių padailintoje atmintyje, dera iškasti maloniausias akimirkas ir prisiminimus apie tuos, su kuriais taip nenorėjome atsisveikinti, kurių lauknešėlyje sudėjome tik pačias nuoširdžiausias savo maldas ir, ašara sudrėkintus žemės grumstus, metėme į jų amžinojo poilsio vietą. Vėlinės.
Besistumdančių gausybės automobilių, prigrūstų įvairiauių rūšių gėlėmis, spūstyje, žmonės stengiasi vieni kitiems būti pakantūs; kumštinėmis pirštinėmis ir storoku paltu apsiginklavusi močiutė, tarybinio kiosko pašonėje, rūpinasi kuo greičiau išparduoti savo ilgai šiai progai ruoštus, dažniausiai žaliu ir baltu atspalviu dvelkiančius vainikus; didžiųjų prekybos centrų vadybininkai prižiūri parafino gaminių lentynas, šiukštu jos nieštuštėtų; dienos finišą ir maldų už mirusiuosius pradžią skelbia zakristijono trukteltas, prie zakristijos durų sienos tvirtai pritvirtintas varpas. Gedulo ir vilties spalvos liturginiais rūbais apsitaisęs kunigas pradeda šv. Mišių auką.
Šiandieninio, sekuliarizmu persmelkto gyvenimo, labiau primenančio vietinio cirko kulminaciją, momente, visgi turime pripažinti, kad esame įpratę nuolat gauti ir reikalauti garantijų: kokybiškos paslaugos, prekės, santykių… Išmandrėjome manyti, jog ir mirties amžiaus cenzas mums priklauso, tarsi garantija, išrašyta savo sunkia šeimos ekonomine padėtimi nusivylusios „Maximos“ kasininkės. Todėl dažnai leidžiame sau viršyti mūsų, kaip visuomenės ar šeimos nario, kaip žmogaus ir asmens trapios kasdienybės įgaliojimus. Gyvenimo patirties jau kiek įgavusieji smerkia jaunimą, jog šis nuolat plūsta gimdytojus už nenupirktą prakąsto „antaninio“ obuolio logotipu pažymėtą prekę, tuo tarpu gyvenimo veteranai stengiasi užtikrinti mūsų šalies parlamente vietą rusų okupacijos metus primenantiems kitataučiams. Kiekvienas siekia savų garantijų čia ir dabar. Tačiau ką gi pasiimsime su savimi, kai būsime nešami procesijoje ant rankų? Į kapines. Kokiais nuopelnais pasigirsime Tam, Kuris anapusinėje erdvėje turės teisę mus pasiųsti dešinėn arba kairėn? Ar mūsų žemiškųjų garantijų laikas jau nebus pasibaigęs?
Žvelgdami į liudinčią pilnatį, tylios kuždesių maldos prisotintoje paslaptingoje nebylių paminklų erdvėje ar, dalyvaudami vėlinių oktavos procesijoje vietinių tikinčiųjų tarpe, savo nuoširdžią maldą skirkime tiems, kurių veidus prisiminimuose apšviečia rankoje nešinos žvakės šviesa. Nesitikėkime, kad esame pajėgūs išvaikyti jonvabalius elektros grandinėje, tiekiančioje šviesą lemputei tunelio gale ir nekolekcionuokime garantinių talonų, kurie Kūrėjo amžinybėje vertingi tiek, kiek šiandien mūsų tautoje rubliai. Nelikime abejingi kaimyniniam, apsamanojusiam ir velėna apraizgytam kadaise buvusiam kapo kaubūrėliui. Galbūt tie, kuriems skirsime akimirką priklios ir pikdžiugiškos kasdienybės, pasirūpins mūsų bilietu tobulos laimės perspektyvoje.
Klier. Antanas ŠNEIDERAITIS
Redaktorius